Būk man svečias akmeninis

Būk man akmeninis svečias.
Kai tik širdį liesiu, talžyk titnagu,
O po to patepk, nuvalyki griekus,
Su aštria briauna, žiežirbą lyg skeltum.

Būk man akmeninis svečias,
Vandeny mirkyki, ne per daug nutrūkęs,
Pririštas prie kojos, tempdamas velniop lyg pūką.
Būki savo dulkė, užkimšusi ir gerklę.

Būk man draugas akmeninis,
Šalčio bangą išvyniok krūtinėj,
O po laiko keletos naktinių,
Krisk vėl ant galvos, meski nuo pečių sumišusias puodynes.

Vėlgi.. būk bent svečias.
Nuotrupas barstyk, kur nori, kur tau šviečias.
Kad ir kaip bebūtų, durys vėl bus tau atvertos,
Svarbu būki. Tavo ištikimas Ortas.