Prasmė

einu per pievą vasaros žiedų
ta žaluma, tas grožis tų gėlių
rankas skleidžiu apglėbti jas visa širdim geidžiu

gyvent skubėt, numirti ne
vis tiek  neteks mum susitikti kitame laike
juk niekas mūsų nebeklaus
jos didenybė tuštuma beribėj erdvėje priglaus

atėjom mes iš niekur, iš tamsos
jokios matėrijos, jokios prasmės, jokios šviesos
akivaizdi tiesa yra viena
gyvenam čia mes, o saulė danguje

jokiu šviesų ir tunelių nėra
yra tiesa viena
Gyvenimas yra, numirus jo nėra
kai kūno nebėra kam siela mum tada
gyvent numirus galim tik gyvųjų širdyse.....