Zyliojot po kiemą.
Naiviai
kaip savanoriai,
Svajingai
kaip poetai.
Įkaito sveikos širdys
Nuo sušilusių delnų.
Ir ant cemento, ant žolės, net ant parketo,
voliojos tūkstančiai idėjinių vergų.
Vis augo
augo tas kitiems gerumas...
Ne sau jus rinkot rasą nuo klišų stogų.
Surinkot šiaudus.
Šlapia, dūrė...
Ech
Gaila, kad nieko gero niekam iš tokių darbų nebus.