eiliniai Emigrantai.

Jie išeina... Su liūdesiu, skausmu ir viltimis, su nuoširdžiais troškimais rasti. Jie turi jėgų pakeisti rakursą, pasipriešinti, kažką nuvilti, įskaudinti, pravirkdyti. Jie tai aš, tik čia ir dabar, o ne kažkada. Jie palieka tik trumpam... Bet tai nebesugryš. Ir skaudina mane draugai pasižadėję likti amžinai kartu, jų šypsenos mane veda į neviltį, o žodžiai gniuždo iliuzijas. Galiausiai jie miražas - senų, gerų laikų. Gyvi tiktai prisiminimai, ir jausmai paramstyti pažadais - seniai numirę, tik aš nesugebu iškasti jiems duobės. Jie taip ir nesupras, ką atėmė iš manęs, kaip privertė jaustis ir kaip pakeitė tikėjimą. Bet ką bandau apgauti, jiems ir neberūpi, ką tada jaučiau aš, kas dabar liko iš mano norų. Ir aš jaučiuosi kaip nuskriaustoji, nevaidinu ir neaimanuoju garsiai, neprisipažįstu Jiems tik sau. Kvaila mergaitė su vaikiškomis svajonėmis ir dar gaiviais prisiminimais. Išeisiu ir aš... Ir prakeik mane Dangau, tikiuos, kad kas nors ir dėl manęs taip kankinsis. Tikiuosi, jog kažkam tylius vakarus paversiu slogiais prisminimais ir sūriomis ašaromis. Gal jie to ir neverti... Bet ar aš buvau verta?