Draustinis

Gergždžiančio metalo garsas skrodžia rūku padengtą upės pakrantę, išpjaudamas gabalą kaimo tylos iš sustingusio silueto. Naktis lyg perplėštas žvėris klykia prašydama pagalbos galingų miško medžių lapų, kad jie užgožtų skylę šniokštimu, nuneštų sunkų motociklo garsą vandenin. Akmenuota pakrantėužgulta skardžiais, tirpstančiais lietuje, vandens srovė, prakirtusi kelią, atspindi plikas, sustingusias šakas. Bala perkasta per žvyro kalną, iškilusį virš žemės.
Gyvatvorės susipina, kaip traukdamos žvirblių lizdus į savo aštrias šakas ir tampa siena skrendančiam vanagui. Giją po gijos traukia marškinių sudrąskytą kūną, priaugusį prie sielos, lyg rūdys numunka nuo sieros rūgšties ir šnypšdamos pasiduoda spyglių jėgai. Žemė - sutryptas purvabrydžių gruntas. Sminga įkaitę geležiniai priekalai į gilų purvą ir pėdų atodūsiai vėjų bangomis nusirita nemigos plaukais užstodami šalto blizgesio šešėlį. Kobdama supuvusiais medžių kūnų gabalais,, aplibdytais maskuojančiomis kaukėmis, klumpu nuo skausmingo vinies dygsnio į sirupu pasruvusią kulkšnį. Rangydamasi kalnuose raustančių žiedlapių suspaudžių blėstančias versmes ir tik juodos blakstienos džiūsta baltoje šviesoje.
- Tiek daug žvejų dar nesu mačiusi. Lyg juos kas traukte tauktų link mūsų kaimelio upės.
- Žvejoti draudžiama ypač čia, tačiau niekas nepraneš.
- Kodėl, juk reikia. Nejau nėra nė vieno galinčio juos nubausti. Jei taip terš pakrantes ir gaudys žuvis jos gali visai išnykti.
- Nekalbėk niekų, niekas neišnyksta, o jei ir pradeda, tai galėsim tas žuvis pamatyti zoologijos sode... Jau gana ir to, kad reikia važiuoti į miestelio parduotuvę. Niekas nenori, kad čia pradėtų sukiotis policija, - kiekvieną rytą aptardavom su broliu mašinas prie Girdės upės. Su kiekvienu nauju pavasariu mašinų būriai tik didėjo. Upė - tai būtų vandens siena skirianti kaimą nuo pasaulio. Niekas nesidomėjo tuo, kas buvo už jos ribų. Niekam nerūpėjo sulūžęs tiltas ar dar viena iškasta duobė. Visur buvo tik dažyti medžių kamienai, nulupta žieve. 
Plastikinės sienos atspindėjo lūžtančią nakties saulės šviesą. Nuo degančio garo galva apsipylė sunkstančiomis mintimis iš sapnų. Šiūrantys lipčium suvilgyti beržų lapai glostė mano veidą ir dengė tyliai artėjančius garsus. Kurtinanti tyla purtė mano išsekusį kūną, nenumaldomas šaltis numatomai pirštai suspaudęs rankas kratė jas, kaip ir lapus pakibusius virš galvos. Milžiniškas varnų puklas pakilo nuo medžių viršūnių krankdamas baime.
Mieganti šviesa, prabudusi rytuose, jau nesiekė sušalusių rankų, nugirdytų rasoje. Plakamas nuo medžių krentančiais lašais stuvo rausvas sirupas, savo saldumu žadinantis pakilusio varnų pulko troškulį.
Prie upės jau rinkosi pirmosios mašinų gretos, atvykę pažvelgti į draustinį, kuriame dar likę keli nykstančiso rūšies individai.