Geltonos gėlės II

„Tau patinka alyvos? Aš norėčiau, kad jos visuomet žydėtų. Jų kvapas toks svaigus. „
Ji čia sėdi jau gerą valandą. Žmonės eina, praeina, nueina ir vėliai ateina. Rankoje gniaužo pieštuką, bet popieriaus lapas vis dar baltas.
Pieštukas lūžta perpus, viena jo dalis nurieda akmenimis grįstu grindiniu.
O ji sėdi.
  Natanielis pakelia akis į žydrą padangę. Tegu kvatoja mėlyna žydrynė, tegus juokęs iš jo, ar su juo visai nesvarbu. Senojoje aikštėje kurios vidury stovi didelis saulės laikrodis šurmuliuoja žmonės. Praeivių čia visuomet daug. Strazdanotas berniukas laižantis ledus, apkūni moteris didelėmis, rudomis akimis su šuneliu, piktas skubantis vyriškis su juodu lagaminu. Natanielis pastebi juos visus. Kiekvienas su savom svajonėm, mintimis, sava istorija ir gyvenimu. Vaikinukas susiranda ramią vietelę. Įsitaiso ant raudono suolelio po alyvos krūmu. Nuo alyvų žiedų sklindančio kvapo pradeda imti miegas. Ant žemės jis pastebi geltono pieštuko puselę. Atsistoja, pakelia. Natanielio akys netikėtai susiduria su tomis pačiomis, beviltiškai pažįstamomis, didelėmis, žaliomis, visada klausiančiomis akimis. Jis nespėja pašaukti jos vardu. Tas vienintelis žodis užstringa gerklėje, o figūra ilgais šviesiais plaukais skubiai dingsta minioje.
-Ema!
Per vėlu. Ją prarijo ta pati skirtingų gyvenimų pilna senoji aikštė.
„Šis vainikas ne tau. Aš nupinsiu tau kitą, iš tų pačių geltonų gėlių“.