Ant sukepusių lūpų
kris balandžio lietus…
Į sudžiuvusią plutą
žiūri liūdnas žmogus.
Jis ir akmenys klūpo
pakelėj. Kaip graudu…
Jau pražydusios plukės.
Grįžta pulkas gandrų.
Jo delne, kai atgniaužia,
tik keli trupiniai…
Girdi motiną raudant…
Tiktai kur? Gal tenai?