Saulei dar nepatekėjus, rasai jau iškritus, eisiu aš basa per pievą, per laukus aš bėgsiu. Šauksiu tavo vardą garsiai, kol prarasiu balsą. Ir tada, kai saulė rausvai pabučiuos dangų, švelniai purpurinius debesis paglostys, krisiu aš į žolę, veidu į dangų ir šnibždėsiu tuos žodžius, kuriuos ištarei tu man paskutinius.,, Nebenoriu'' alsuos laukas,,, Nebenoriu'' žaliuos beržai,,, Nebenoriu'' lis lietus ant šalto, kieto kūno...
Kadangi aš mėgstu rašyti poetinę prozą, prijausiu tau šiek tiek. Žinoma, ištempti reikia, kad būtų proza, o tai, ritmo atžvilgiu, padaryti sudėtingiau. Bet aš manau, kad tu pasisitengsi. Ramiai čiurlenantis tekstas. Gyvuok.
Ir vėl Tu šauki tą vardą, kol prarandi balsą. Dieve, pataupyk balso stygas, dar jauna - patikėk, prireiks. Ir meilę, skausmą, mirtį galima išreikšti kitaip, savaip. Tiesiog kartojiesi.
Jebus Chrust (čia Homerio iš "Simpsonų" dievas), man tai atrodo kad čia visai gera proza. Tik tiek, kad maža ištraukėlė. Visai mielas, trumpas motyvas. Gražus