Laukimas

Tu guli ant žalios žolės šalia upės, kuri skalauja tavo kojų pirštus. Aplink nieko nėra, tik tyla. Neklaužada vėjas žaidžia su tavo gėlėtu sijonu, o saulytė juokdamasi ant tavo veido palieka keletą žavių strazdanėlių.
  Tu guli ir lauki Jo. Kas minutę taisaisi susitaršiusius plaukus ir sijoną. Taip jaudinies! Mintyse repetuoji pirmus žodžius, kuriuos Jam ištarsi... Lauki... Lauki... O Jo vis nėra. Nepanikuoji. Gal su kuo nors užsiplepėjo? Lauki dar apie dešimt minučių, bet Jis vis nepasirodo... Imi nerimauti - jei Jis nenori su tavim susitikti? Bet ne, juk negali taip būt! Juk susitarėte! Tu taip ruošeisi, puošeisi, taip norėjai Jį pamatyt, išgirst jo balsą... Visgi Jis privalo ateiti.
  Praeina dar dvidešimt minučių ir tu supranti, kad Jis tikrai nepasirodys. Bet vistiek stovi prie upės, į kurią krenta mažyčiai lašeliai. Nusišluostai ašaras, užsiauni basutes ir nubėgi. Dar dėl viso pikto atsisuki pažiūrėt ar prie upės nieko nėra. Deja...