Pasaka

Aš pasakai atleisiu, kad ji per stebuklinga,
Išbarstėm viską - nebegirdim net kai sninga.
Ateik į mano dieną kur alyvom kvepia,
Ateik į mano naktį kur žiedai apakę,
Kur krauna rausvos vyšnios savo vaisių,
Kur būt kartu mums tampa nebebaisu.

Pienių pūkuose įsisupa mūsų svajonės,
mes ateity užmiegam šilko pataluos.
Kodėl akyse drąsa ir nė vienos dvejonės,
mums jaunos dienos niekad nemeluos.

Ir kartais tavo per šalti delnai mane mylėti,
bet aš iš paskos vis tave seku... todėl, kad pasauliu netikiu,
o pasaka tikiu!