Postpunk`o dienoraštis. Atsisveikinimo diena...

Aš tupėjau susigūžęs po pušimi man svetimoj gatvelėj. Buvo naktis ir pamėkliškai švietė benamiai pakelių stulpai - lempos. Jų šviesoje vėjas blaškė smulkius lietaus lašus, kurie daužė mano galvą, pečius, kojas… daužė su jiems vieniems tesuprantama neapykanta, nuožmumu… Ta neapykanta persidavė ir man - palaipsniui, lašas po lašo. Pasyvi, apatiška neapykanta tam visam pseudolaimingam gyvenimui, vešinčiam ten, už tų kur ne kur dar šviečiančių langų. Neapykanta tiems visiems žmogėnams, pasislėpusiems nuo svetimų alkstančių akių už nepermatomų užuolaidų, sienų. Bet aš laimingas, nes turiu šias naktis, turiu savo neapykantą ir savo laisvę. Manęs bent nevaržo tas stogas virš galvos, įkalinta tarp aklinų sienų erdvė. Manęs nevaržo ir tas suplanuotas iki smulkmenų gyvenimas, pagimdytas ateities baimės - baimės neturėti to, kuo taip tuščiai didžiuojasi jų kaimynai… Visi tie namai kaip vaiduokliai stūkso pamėkliškoje lempų šviesoje. Aš atsistoju visa savo esybe jausdamas, jog man čia ne vieta. Kuprinėje isteriškai subarška alaus buteliai. Žingsnis po žingsnio tolstu nuo to iliuzijų pasaulio, kuriuo gyvena čia įsikūrę gyventojai, tų iliuzijų vergai. Galbūt ir aš esu savųjų iliuzijų vergas, vienišas, kažko ieškantis ir niekaip nerandantis klajūnas. O tas kažkas vis stumia mane tolyn, ir aš paklūstu nerimstančios sielos šauksmui. Išnykstu tamsoje lydimas vien vėjo staugimo ir mirusių rudeninių lapų.
1993