Gegužės aušroje...

Grižo gegužė į savą kraštą, -
Tuomet verkė švininis dangus...
Pievų jūras gaivino jos ašara, -
Ranka glostė žemės vaikus..

O aš.. ir likau pasiklydęs laike--
Beliko nuo savęs atsitvert...
Tik lediniai lašai tada šildė mane -
Ritmingai glostydami žemę, mokė užsimerkt!

Ir krito krito lašai greitai
Sustingęs tarsi amžinas, klūpėjau
Ir trenkės trenkės i mane stipriai
Praeities klaidos, kurių nenugalėjau...

Stipriai spaudė gerklę riksmas,
Tavo vardą aš tada šaukiau, --
Deja paskandino jį lietaus triukšmas
...
Nebe atsibudau --
gegužės aušroje...