Niekad nemokėjau
ištylėti
net kai reikėjo
saulėkaitoj
gyvendavau
balkone
kad matyčiau
kaip krenta plunksnos
pro tavo langą
ant gatvės grindinio - - -
kad išlaukčiau.
Kad nešaukčiau,
kai atrodė
kad per-skauda
nors ir lengvai
pabučiuodavo betono
nugarą..
Tada (ne) tikėjau
kad taip dera,
kad raudonos akys
ir šalti pirštai
du tūkstančiai
vienuoliktais
bus laimingi
ir šilti,
kad šypsosis
akių kampučiai
ir rankom
laikysimės už sparnų,
iš kurių jau nebekrenta
plunksnos.
Kai jomis
kutenu
Tavo veidą
ir prisipažįstu –
paleidau
visus praeities
nežinojimus
nes dabar taip ramu
ir tikra
pasitikti
Tave
auksiniam lauke
kaip mano
Mažąjį Princą
prijaukintą
per ištylėtą laiką
-
tada
galiu
nusišluostyti visas dulkes
ir pradėti
eiti
naujom pėdom
net jei netyčia nukritus
paliesčiau grindinį –
žinau -
plunksnų
pakankamai,
kad nebeskaudėtų.