Vėžos

Tiek daug vežų išgraužtame kaimo kelyje. Jos giliai įspaudę savo pėdsakus svorio jėga ir išpiešę savo gyvenimo linkius. Tolyn rieda jų šešėliai, nusėdantys žieminių kviečių laukuose, rieda ten, kur pienės nepalieka savo randų tavo delnuose, kur juodas betonas uždengia vėžas savo karšta smala .

- Nebekalbėk daugiau, arba smėlis visai tave paskandins .
- Koks neapsakomai stiprus šiandien vėjas, lyg kas norėtų pasislėpti už jo sienos, pridengti savo juodus kėslus.
- Pažvelk kaip sukasi dulkių sukūriai, rodos, jie nori įtraukti tave į savo verpetą.
- Man taip norisi išklysti iš to kelio. Eime į pievą, ten nereiks galvoti apie smėlį ar audras. Ten būsime saugūs.

Mergaitė marga skarele tempė savo draugą vis gilyn į laukus. Kur tik pienės laukia, iškišę savo viliojančias galvas. Ji prisiskynė jų pilnas rankas ir sukosi lyg aitvaras vėjyje. Akys išdžiuvo ir suspindo lyg dangaus gabalėlis.

Jos visos surištos poromis, tačiau saitų nematyti, juos gali tik pajusti. Atsidūręs toje erdvėje jautiesi nebereikalingas, kaip dagylis darže ir tave kažkas vis bando išrauti su šaknimis. Tau ten ne vieta. O kelias siauras. Girdžiu savo žingsnius už nugaros, bet neatsisuku, nenoriu sutikti savo šešėlio. Jo išsiliejęs veidas, kaip šlapias stiklasnubėgęs nuo smulkių lietau lašelių . Šešėlis, kaip ir lietaus lašai kaupiasi iš trupinių po kiekvienos vakarienės, kol galiausiai išsipučia ir sulaužo tavo pasaulį į šukes, nutyzdamas lyg peilis sudarko tavo atvaizdą prilipusį prie pėdų.

- Gintare, eime. Dar nevėlu, galime spėti.
- Palauk. Pasigrožėk. Argi tau ne gera?

Lietaus lašai vis riedėjo mano plaukais iki galiukų, kai prisisunkę krisdavo į dulkėtą žvirkelį. Padangų žymės pradėjo nykti, o vanduo galingomis srovėmis graužė taką, rinkdamasis vis kitą šaką, vis  kitą linkį. Jis nuolat skrodė dangų neklausdamas jo ar jam skauda. Nukritę lapai, nors ir mindomi, dar bandė gelbėtis siurbdami vandens žalumą. Keliai susiliejo, išskydo, nebegaliu daugiau juo sekti. Nebematau tos erdvės slępiančios pėdas.

Jis išėjo, kaip išeina visi. Jis paliko, o saulė vis šviečia. Žinau man čia ne vieta. Aš tik noriu įsitikinti. Nejau daugiau nebebus gilių vėžų . Nejau vanduo jau viską nuplovė. Gręžiuosi žvelgdama į pėdas, palengva nerdama į dulkių verpetą.

Lietui lyjant lūžta žvakių liepsnos. Šešėlis uždengia dar vaikišką veidą giliomis akimis, žiūrinčiomis į tolį. Juodą kūną supa lietumi pakvipę gėlės. Tik jos rankos tokios baltos, kaip sapnų paklodė. 

Girdžiu spaudžiamą žemę, tuo pačiu keliu, kaip visada. Pralekiantis garsas pargriauna mane ir tada pamatau, kad vėžų neliko .