Ilgesys

Ir kodėl ilgesys juodaskvernis
stoviniuoja kieme?
Ir kodėl tie veidai ant tų sienų?
Ir tie žvilgsniai tiesiog į mane?
Praeities šaltas žybsnis nuo stiklo –
išvaduota šviesa...
Tik kodėl taip tamsu, taip netikra,
taip skausmingai sustingus tiesa?
O pavasaris ašara veržias –
karštu skruostu riedės
lyg sula iš šerdies seno beržo –
iš gyvenimo ilgo rievės...
Pirštais lies ilgesys mano langą
tarsi beržo šakom...
Ir kodėl šitas vėjas, tie barniai?
Ir tos vėlės, sugrįžę namo?
Ir kodėl tas pavasario džiaugsmas
šalpusnynų melu
nusidrieks, geltonuos visas laukas...
Mes įbrisim... Geltona... Gilu...