Kopimas į kalną

Žinoma, kad apgaulingiausias pojūtis, kokį žmogus gali patirti kalnuose, yra aukščio pojūtis. Keliauninkas, atsidūręs viršūnėje, lazda baksteli kelis akmenis ir užgniaužęs kvapą stebi, kaip anuos praryja bedugnė. Tuomet jis džiaugsmingai atsidūsėja ir lyg tarp kitko šnekina netoliese tupintį erelį.
- Man regis, kalnas bus gerokai ūgtelėjęs. Kai vaikystėje šičia įsikabarodavau, galėjau įžiūrėti pragarmės baigoje augančius medžius.
Bet erelis, užuot taikiai linktelėjęs, nusikvatoja šaržiu kranksmu.
- Neklysti, kalnas iš tiesų auga. Kyla sustirusiais kūnais - paklydėliais bei prašalaičiais, mėgusiais sumišai žiūrėti bedugnėn ir į debesis. Kol kas tau atrodo, jog esi vienintelis, gebąs įvertinti kalno aukštį. Tačiau netrukus čion įkops klajūnas: indai jo kuprinėje žvaliai skimbčios, o geležine lazda ritinėsis spindulys. Jis tave pastums - taip ir nesuvokęs, jog esi ne akmenukas - ir klausysis, ir susižavės neišgirdęs, kaip smengi per tuštumą žemyn.
Šitaip taręs paukštis galingu mostu atsiplėšė nuo žemės ir paliko mane vieną.