Kilti aukštyn sparnais, liesti pirštais iliuzijas

Haris sėdėjo melsvame invalido vežimėlyje. Kojos buvo apdengtos sena, marga antklode. Ištiesė ranką į plačią erdvę, tūnojusią virš aukšto skardžio papėdės. Tolumoje pats savo juodume skendo didžiulis ežeras. Medžiai ošė, siūbavo lyg nujausdami artėjančią nelaimę. Neatskrido nė vienas paukštis. Nė vienas drugelis savo margu sparnu nepaglostė jauno Hario veido. Lyg atitrūkęs nuo šaižaus garso grandinių, Jis jautė, kaip ima dūsti nuo baltos tylos - skaidrus dangus veržte veržėsi į Hario nosį ir burną. Kaitri saulė savo spinduliais išryškino vienintelį jo ištikimą draugą – pilką šešėlį. Jis tai ištįsdavo, tai vėl susitraukdavo, reaguodamas į lėtus Hario judesius vežimėlyje. Berniukas užmerkė akis. Saulės atokaita hipnotizavo savo šiluma ir iliuzijos padavė Hariui savo ranką; ėmė vesti jį bėgančių metų keliu atgal. Haris atsistojo iš savo vežimėlio, antklodę, dengusią jo kojas, jis numetė žemyn nuo skardžio. Šalia ant smėlėtos žolės sėdėjo ji, Patricija. Juodi plaukai, plaikstomi šilto vėjo. Rusvos akys, meiliai nužvelgiančios artėjantį jos link Harį. Kiek papūstos lūpos. Po apatine, veido apačioje, kairėje pusėje – keletas mažyčių apgamėlių. Liesas kūnas ir švelnios rankos. Haris stabtelėjo. Nuleidęs akis žemyn jis kurį laiką stebėjo savo judančias kojas. “Dieve mano, aš vaikštau! Aš nesu invalidas! ” – kupinomis džiaugsmo akimis žvelgdamas tai į Patriciją, tai į melsvą dangų, Haris ėmė šokinėti ant balsvo smėlio, kuris dabar užpildė didžiąją jo rusvų batų dalį. Džiaugsmas juodu suvedė dar kartą. Atsisukęs atgal, jis padėkodamas linktelėjo galvą Iliuzijai, atvedusiai jį atgal į praeitį. Haris atsisėdo šalia Patricijos. Ši paėmė jo ranką ir nusišypsojo viena iš savo penkių šypsenų, kurias Haris pažinojo geriausiai.
- Kiek laiko tu dar pabūsi čia su manimi? – tyliai sušnabždėjo Patricija.
- Nežinau... Laikas man čia neegzistuoja. Sugrįžau ne tam, kad skaičiuočiau laiką, vedantį į dabartį.
- O kam sugrįžai?
- Dar kartą pažiūrėti į tave, Paprašyti, kad manęs nepaliktum net jei mano kojos nepajėgs nešti manęs pas tave.
Patricija kaltai nuleido akis. Neištarė “atsiprašau”. Nepasakė “atleisk”. Tyloje skandino savo purviną kaltės jausmą ir gėdą.
- Aš čia ne tam, kad tave teisčiau. – nusišypsojo Haris.
Lyg pirmą kartą vienas kitą sutikę. Lyg vėl iš naujo vienas kitą atradę, Patricija ir Haris atsilošė atgal. Haris gulėjo pasirėmęs į žalsva žolės patalą. Patricija paguldė galvą Hariui ant krūtinės. Balsai iš lūpų sklido laisvai lyg sidabrinės natos sklinda iš violančelės, vienas kitą papildydami iki tobulumo.
- Jei tik matytume ašaras, kurias paliekame už savęs, nueidami tolyn...
- Kartais žengiam daugybę žingsnių nesižvalgydamiaplink ir viską slėpdami po tuščiais “Gerai”, “puiku”, “nuostabu”. O atsisukę randam tik tuštumą, kurioje nieko nebematyti. Prarają, kurioje nugrimzdo atvirumas, pasitikėjimas, nuoširdžios šypsenos.
- Mes grožimės angelų pirštais virpinamų arfų stygų melodija, o nepamatom už nugaros šėtono, sugrubusiais pirštais, liečiančio vien juodus pianino klavišus. Skambinančio senąją sielvarto simfoniją.
- O ką reiškia būti tobulybėje?
- Tai pabėgti iš vidutinybės kalėjimo. Kilti aukštyn sparnais, liesti pirštais iliuzijas. Matyti šviesiai rausvą pilkoje. Jausti pilnatvės šypsnį tuščiame šešėlyje...
- Skaityti poeziją tuščiame, pageltusiame lape. Užuosti vėją. Bučiuoti mėnulį. Užrašyti mylimą žvilgsnį naktinėje padangėje. Slėptis po žvaigždžių reljefu. Saulės spinduliais išmarginti sau veidą...
- Poemų eilutėmis sukurti paslaptį. Rašyti laiškus karštos liepsnos rašalu. Pagauti drugelį, išpaišyti ant jo sparnų “Myliu” ir paleisti skrist.
- Svajonių laivais plaukti į nekaltųjų nepaliestą salą. Pažadų sodą apsodinti saldžiausiais vaisiais. Eiti per gyvenimą valso žingsneliu. Tai užmerkti akis ir pasakyti “Uždusti taip svaigu nuo tekančių sraunių svajonių”.
- Tai susapnuoti, kad myli...
Švelnųs Iliuzijos pirštai atmerkė Hario akis. Jis sėdėjo savo melsvame invalido vežimėlyje. Keli metrai nuo skardžio krašto. Širdis, rodės, dabar sudužo į šaltą tuštybės ledkalnį. Išdžiūstančio lietaus fone griaudama menkiausio garso sienas Patricija išėjo ten, kur fantazija atsiduria ties aklaviete. Paliko Harį vieną kartu su savo juoda nelaime. Haris išsitraukė iš kišenės savo juodraščius. Užrašė savo knygos paskutinį sakinį. Padėjo paskutinį tašką. Storą sasiuvinį paguldė ant balsvo smėlio. Užmerkęs akis, Haris tyliai sau kartojo “Tai susapnuoti, kad myli”... Rankomis tvirtai įsikibęs į didelius ratus, juos smarkiai pasuko. Dar ir dar kartą. Greitis buvo toks, kad sustabdyti vežimėlio jau buvo nebeįmanoma. Ratai sukosi pirmyn, laikrodžio rodyklės kryptimi. Status skardžio kraštas pavertė vežimėlį į priekį. Iš jo tyliai, be jokio riksmo, iškrito Haris. Horizonto platybėse dangus su savimi pasiėmė dar vieną neišsipildžiusią jauną svajonę... „Kilti aukštyn sparnais, liesti pirštais iliuzijas... „.