Pasiklydusi meilė arba paisklydę meilėje

Mes bandome pažinti meilę...
O taip, pažinti mes ją galim!
Bet tai visa bėda, kad tai tėra tik prisiliest prie jos. . .
Mes bandome susidraugaut su meile...
Taip taip, susidraugaut su ja mes galim!
Bet tuo pačiu ir susipykt su ja mes galim.
Mes bandome perprasti meilę.
Oi ne, oi ne ne ne, perprast mes jos negalim!
Nes jeigu nori tu perprasti meilę, turi tu būt galingesniu už ją!..
Tai ką daryt, jei prisiliest permaža, susidraugavus tu bijai prarast, o perprast neperprasi?
Deja, tiesių atsakymų tu neatrasi, nes visų pirma tu turi tikėti ja!
Ir meilė tai nėra tik saldūs bučiniai ar gašlūs patalai!
Tikroji meilė su kančia neatskiriami draugai, tai lyg agonija tavam delne…
Ji gal išlaisvina tave, jei ne, bepročio tau skirta dalia!
Sakai dėl meilės tu gali numirt, o aš sakau “dėl meilės aš galiu gyvent! ”.
Gal kitas pasakys “esi kvailys, kad viską atiduot gali, apgautas likt”,
ir kvailio jam pačiam skirta lemtis, nes skundžias, bijo, dreba tiktais jis!
Cha cha, manai yra juokai?!
Ar nusižemint tu gali?
Lyg kirmėlė?..
Lyg padugnė?..
Gal ne kiekvienas ir supras, kodėl to nebijai, kas nesupras, jiems meilė tik juokai,
galybė pudros tarp dantų, kuria ankščiau vėliau tik patys springs!..
Ir jei tu meilės vergu patapai ir proto netekai, bet patikėti negali, kad meilė pas tave atskriejo, tai kaip ji patikės tada tavim, kad tu pas ją eini?!.
O gal sakai, kad netiki tu ja!
Susimastyk žmogau, ką pats dėl jos tu padarei!
Ką tu davei ir ko priimt nesugebėjai!?
Ar tu tikėjimu savu tokiu nusipelnei ir vertas tu esi tokių gėlių,
apie kurias tokie kaip tu kamputyje savos širdies, paslapčiomis tik pasvajot temoka.
Svajones apie meilę pasilieka tik Bailiai!
O tie kurie dėl jų ir jūroje paskęsti nepabūgsta,
galų gale bangas įveikia ir jūros tampa praeities bala, o krantas saulės vaisiais.
Be meilės esame mes tik tuščia vieta, sakai kad tai nėra tiesa?!
Ir ką gi man tau atsakyt? Beprasmiška kalba. . .
Esi žmogus ir širdį tu turi, tai ar žinai kur slypi paslaptis?!