nes kai rankomis barstome lietų
ir dangaus daug daugiau nei dienos-
mes tarp savo likimų skylėtų
nepaliekam sekundės laisvos
vėją pirštais tarp gatvių išmėtom,
renkam žingsnius ir budinam naktį
kaip anksčiau. suveltom ir gėlėtom
erdvėmis. ir vis bijom užgesti
nes kai rankomis barstome lietų
ar rytais geriam kavą nubudinti
mes tarp savo likimų skylėtų-
amžini. ir nereikia to skubinti.