Obelis

Pievos žalios lyg nudažytos, visur pritaštyka pienių, išsiliejusių akvarelinių dažų. Purvinas ir plikas dangus, nuolat primenantis gatvėje sutiktų žmogystų veidus nuslinko lyg šešėlis, palikdamas kabėti pora balkšvų kąsnių. Jie kaip ir męs, pūpso be tikslo, svajonių ir žvelgia į mus kaip pro vaizduoklį.  Tačiau už jų galiausiai atslenka rausva juosta. Ir tik ji šiame kasdieniame ir trupinių pilname žemės pusrutulyje dar suteikia vilties .

O... Vitis tikrai buvo sukurta ir susikūrė taip, kad dabar susilenkęs renku visą tą penkių grūdų košę iš visų kampų po „vakarykščio“.
Kilime dėmė, žinoma kraujo. Ir velnias liepė tą kvailį kviesti, tik sugadint viską sugebėjo. O ir veltis jam kas liepė ... Galvoju, tegu tauškia sau kampe, gal gražesnis gyvenimas pasirodys...

- Ginti tėvynę reikia, nuoplovos jūs, pažvelkit į save ar tai patrijotai? - Su savo išeigine skrybėlę aplink strypčiojo ir „suko“ neapsakomą nusivylimą šiuolaikiniu žmogumi. Taip bando apmudą išlieti dauguma iš mūsų, ne išimtis ir Silvestras. Pradedam dėtis šeimininkais vienvietėj būdoje ir priekaištauti, kokie visi begėdžiai ir stuobriai, kad mūsų išgyvenimai, nusižeminimai ir visos griovin supiltos atliekos neatrodytų tokios skaudžios ir neišgyvenamos. - Tai ką čia bepridėsi su šitais prasrutėliais. Nė žodžio. Tik pilat ir subines laižot. O aš tai čia vienintelis normalus „bičas“.

Ties ta juosta plaukia namų stogai, medžių viršūnės. Užuolaidos atskleistos tik tiek, kad matau obelį. O obelys pavasarį tokios gražios, padengtos kvapniais žiedais. Toli matau neryškius, mašiną išduodančius ženklus. Tie ženklai ne tik regimi ir gidėti juos visai paprasta.
Mat šiuolaikinė technika net automobiliams nepagailėjo stereo kolonėliu. Tai lyg dar vienas vyriausybinis sąmokslas prieš visuomenę. Užduotis patikima iš pirmo žvilgsnio bereikšmiams „masiniams“ žmogeliams, kurie iš automobilių skleidžia vyriausybės užsakytas pop žvaigždžių dainas, kurios kala visiems į smegenis, kad „mums jūra ligi kelių“. O tą nuostabų ritmuką jaučia visas kvartalas.

Moteris ir vyras. Vienas šalia kito. Pirmiausia pastebėjau vyro ranką, o ne pačius žmones. Gi buvo iškelta. Jis tarsi užsimojęs. Kita ranka nuleista moteriškei ant galvos.

Nors aš čia, nevisi grįžom. Katinas vis slankioja aplink, ieškodamas užuovėjos. Jam šalta. Šalta ir man. O šiukšlių nemažėja, kiek berinkčiau, rodos, aplink auga popieriaus ir plastiko kalnai. Lyg naminių gyvunėlių parduotuvėje, o gyvūnėliai męs. Šios šiukšlės mus prisijaukino. Pririšo už trumpų pavadėlių ir vedžiojasi su savimi. Jos niekada mūsų neapleidžia, kaip atsakingi darželinukai, besitampantys savo žiurkėnus rateliuose. Kiemsagiai jų nebegali iššluoti, nes šios šiukšlės už kiemo ribų, o kiemsargis niekada neperžengia savo teritorijos.

Rankomis suimti keliai... jai šalta? Ji žiūri į mane, aš nematau jos akių, bet jaučiu žvilgsnį. Kvadratinis veidas užstoja jausmus. Daugiau nieko nebeįžiuriu, tik jį. Jis supa viską aplink: vaikus, supynes, lėlytes, daigtaus, erdvę ir rožinį dangaus ruoželį.

Pievos jau aptemo. Liko tik dvi šakos. Kokios keistos šakos. Būčiau jų net nepastebėjusi pro užuolaidos kraštelį, jei ne tas rožinis ruoželis, kuris vis dar nenyksta. Kaip gera būdavo suptis tose šakose vaikystėje. Tik gaila žiurkėno palaidoto po obelimi.
- Geras buvo žiurkėnas, - būtų parašyta jo nekrologe, jei jis jį turėtų.
Tačiau jis per dažnai sukosi savo ratelyje.