Pabėgimas

Dangus suplyšo, vėjas išsiliejo,
šviesa užliejo tirpstančius takus.
Ak, kaip norėčiau aš pabėgt su vėju,
užvert pabodusius senus vartus.

Ten, kur nėra nei laiko, nei bėdų
šukuočiau plaukus vėjui begaliniam.
Kartočiau pasaką, tikėdama melu
ir gal pavyktų jai įpūst gyvybę.

Nenoriu nieko, nieko neturiu.
Sapnai ir tie paliko pasiklydę.
Tik svaigų jaudulį dabar jaučiu,
paskęst galiu lengvumo begalybėj.