Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Grįžti į "Sapnų tikrovė" (1)

Kernonas šiurkščiai pagriebė už peties, pabudindamas Torą iš prisiminimų, ir stumtelėjo rūmų link.
- Aš prie jos nelindau, - taikiai šyptelėjo vaikinas, tačiau vietoj atsakymo išgirdo tik piktą urgztelėjimą. – Ji mane gąsdina.
Šįkart karys keistai nužvelgė jaunuolį, bet tada įtariai primerkė akis. O jis lėtai pėdino spalvotais akmenimis grįstu takeliu, žiūrėdamas sau po kojomis. Prie pat įėjimo trumpai stabtelėjo, nužvelgdamas rūmus. Didžiąją dalį sienų dengė lapiniai vijokliai, aplink langus tvarkingai apkarpyti, o šakos virš durų tik šiek tiek pragenėtos. Kernonas praskleidė vijoklius ir stumtelėjo kalinį vidun. Nedidelės salės centre purškė fontanėlis, nuo jo vandens kanalai šakojosi į visas puses. Grindis sudarė tokie patys spalvoti akmenys kaip ir lauke, sienas ir lubas puošė margaspalvės mozaikos. Toras susižavėjęs vėl stabtelėjo, norėdamas atidžiau apsidairyti, tačiau buvo grubiai paragintas judėti tolyn. Jie pasuko į kairę, netrukus palipo spiraliniais laiptais į antrą aukštą, pražingsniavo painiais koridoriais ir galiausiai Kernonas stumtelėjo jaunuolį į vieną iš kambarių.
- Nustok stumdytis! – pasipiktino šis.
- Netrukus ateis tarnaitės, - piktai tarė vyras. – Elkis deramai. Ir nepamiršk, kad visur budės sargyba.
- Taip, taip...
Kernonas išėjo, o jaunuolis palaimingai atsiduso pagaliau nors trumpam likęs vienas. Kambarys buvo tiesiog milžiniškas su trimis dideliais langais, menkai apstatytas, bet vis tiek dvelkiantis prabanga. Grindis dengė brangūs kilimai, prie vienos sienos stovėjo didžiulė lova su baldakimu, apkrauta daugybe pagalvių. Netoliese stūksojo masyvus marmurinis stalas, ant jo išdėlioti stovėjo įvairiausi patiekalai, vaisiai bei gėrimai. Kitoje kambario pusėje buvo nedidukas baseinas, sklidinas garuojančio balto skysčio, paviršiuje plūduriavo keli gėlių žiedai. Šalia pūpsojo keletas minkštasuolių, už šių stovėjo stalelis su įvairios formos nedideliais ąsotėliais, o keliais laipteliais aukščiau ir persirengimo kabina. Aplink visą kambarį maždaug akių aukštyje sienoje buvo išskobtas nedidelis latakas, kuriame švietė kažkoks skystis, kambaryje sukurdamas jaukią prieblandą.
Toras susižavėjęs net švilptelėjo. Pirmiausia priėjo prie stalo ir nužvelgė maistą, tada nužingsniavo prie vieno iš langų ir persisvėrė per jį. Lygi auksinė siena su keliomis vijoklių šakomis nekėlė jokio noro bandyti ja nulipti žemyn.
Toras apsigręžė ir net aiktelėjo. Prie durų nuolankiai galvas nuleidusios stovėjo dvi jaunos moterys, vilkinčios ilgas baltas sukneles, atidengiančias jų nuogus pečius. Veidus dengė plono audeklo šydai, o ilgus juodus plaukus puošė aukso karoliukai. Ant rankų ir kojų kabėjo aukso spalvos apyrankės.
- Mano vardas Nadija, čia – Kiara, - tarė viena, ir abi nusilenkė.
- Mm... – numykė Toras, staiga pasijutęs dar nejaukiau, nei prieš Leticiją.
- Mums įsakyta šiandien jums patarnauti, ponaiti Torai, - tyliai pasakė Kiara.
- Jums paruoštas maistas, lova ir vonia.
Moterys vėl nuolankiai nusilenkė.
- Vonia? – jis įtariai žvilgtelėjo į sklidiną baseinėlį, priėjo prie jo ir pateliuškeno baltąjį skystį ranka. – O kas čia?
- Specialiai ruoštas dagirių pienas su žolelių ekstraktu.
- Mat kaip... Turtingųjų malonumai.
Viena priėjo prie baseino ir įmerkė ranką, kita priartėjo prie Toro ir prisilietė prie jo. Šis iš netikėtumo net atšoko.
- Leiskit jums padėti nusirengti, - tyliai tarė Nadija, paėmė už marškinių apačios ir švelniai nuvilko.
Pasimatė sumuštas ir pamėlęs šonas. Pieno šilumą tikrinusi Kiara linktelėjo:
- Atnešiu vaistų, - ir išėjo iš kambario.
Antroji pasodino vaikiną ant minkštasuolio ir nuavė batus, tada atsargiai numovė kelnes ir galiausiai apatinius. Tarnaitė tyliai aiktelėjo, pamačiusi ryškius kažkokio žvėries dantų paliktus randus ant vienos kojos, rankos ir šono. Toras buvo tiesiog abstulbęs, jis nustebęs žvelgė į Nadiją ir jam šovė mintis, kad jai turbūt tai daryti nėra malonu. Jai tai buvo liepta. Nadija prisilietė prie raiščio ant dešinės rankos, bet vaikinas ją atitraukė. Jis pats nusirišo jį ir numetė lovos link. Ant plaštakos iš abiejų pusių juodavo keista tatuiruotė. Ji vijosi žemyn aplink riešą iki pat alkūnės. Vaikinas įlipo į baseiną ir net suaimanavo iš malonumo. Šiltas pienas gaivino ir ramino pervargusius raumenis.
Grįžo Kiara, nešina dubenėliu, kurį pastatė ant stalelio su ąsotėliais.
- Ar viskas gerai, ponaiti? – pasiteiravo ji.
- Tiesiog puiku.
Kiara nusmaukė vieną petnešėlę, po to kitą ir suknelė lengvai nuslydo ant žemės. Toras suglumęs stebėjo kaip visiškai nuoga tarnaitė įlipo į baseiną pas jį, paėmė iš Nadijos kempinę ir ėmė švelniai trinti jo kūną, sušlapino purvinus plaukus, kuriuos tuoj pat antroji moteris įtrynė kvepiančiais šampūnais ir aliejais. Jaunuolis juto Kiaros kūną, troško jo, tačiau pažvelgęs į moters akis, atsisakė tos minties. Jose skendėjo liūdesys ir neviltis. Toras užsimerkė ir leidosi apvalomas tų dviejų gražių būtybių, kurios tai darė ne savo noru.
Apimtas keisto jausmo atsimerkė ir apžvelgė kambarį. Jo viduryje stovėjo Angusas. Didžiulis vilkas švytėjo balkšva šviesa ir uostė ant stalo sustatytą maistą. Tada žvilgtelėjo į vaikiną ir nežymiai linktelėjo. Šis jam linktelėjo atgal ir būtybė dingo.
- Manau maudynių man jau pakaks, - tyliai tarė tarnaitėms jaunuolis, atsistojo ir išlipo iš baseinėlio.
- Kaip pageidausit, pone, - Nadija apgaubė jį rankšluosčiu.
Kiara taip pat išlipo iš baseino ir įsisuko į rankšluostį, apsišluostė ir netrukus apsivilko savo baltąją suknelę. Nadija kruopščiai įtrynė vaistus į sumuštą šoną ir padėjo vaikinui užsivilkti minkštą, skaniai kvepiantį chalatą. Toras nužingsniavo prie stalo. Jo pilvas sugurgė ir jis pats sau nusišypsojo.
- Ar dar ko nors norėsit? – pasidomėjo Kiara.
- Taip, išplaukit mano drabužius ir juos man atneškit, kai tik bus sutvarkyti, - pauostęs vieną, keistai atrodantį patiekalą, tarė Toras, tada atsisuko į tarnaites ir nusišypsojo. – Ačiū.
Moterys nusilenkė, Nadija surinko jo rūbus, ir abi išėjo. Jaunuolis perbraukė pirštu per jį sudominusį patiekalą ir paragavo, linktelėjo, pritardamas kažkokiai savo minčiai, ir ėmė valgyti. Pasisotinęs išsitiesė lovoje ir ilgai žiūrėjo į lubas, bandydamas pagauti bent vieną aiškią mintį. Galvoje sukosi padriki vaikystės prisiminimai. Nejučiom Toras užsnūdo.

Kernonas priėjo prie kambario, praskleidė užuolaidas ir apžiūrėjo vidų. Tamsoje pamatė ant lovos gulintį siluetą, tada tyliai uždengė praėjimą ir pasisuko į sargybinius.
- Ar viskas gerai? – paklausė jis.
- Taip, sere.
- Jis nieko neiškrėtė?
- Ne, tarnaites jis išleido labai greitai, o po to nieko neįvyko.
Karys dar kart žvilgtelėjo į kambarį.
- Gerai, nenuleiskit nuo jo akių, aš juo nepasitikiu.
Sargybiniai linktelėjo, o Kernonas susimąstęs nužingsniavo koridoriumi. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas vaikis nebėga. Visame pasaulyje sklandė tiek įvairiausių pasakojimų apie sapnų rijikus, kad niekas nebežinojo kuom tikėti. Vieni sakė, kad sapnų rijikai – demonai, priverčiantys žmones kentėti, kiti porino, jog tai mirtingi žmonės, tačiau turintys nepaprastų galių, treti teigė, kad sapnų rijikai – tai dievų siųsti žmonių gelbėtojai. Kad ir kaip ten būtų, daugelis jų bijojo ir juos persekiojo.
Karys lėtai žingsniavo koridoriais, kol sustojo ties kampiniu rūmų kambariu. Įėjimą dengė plonos nepermatomos užuolaidos, kurios karts nuo karto suplazdėdavo vėjyje. Kernonas pasibeldė.
- Įeikit, - pasigirdo iš vidaus.
Vyras praskleidė užuolaidas ir tyliai įėjo. Leticija sėdėjo ant minkštasuolio prie balkono ir, mąsliai žvelgdama kažkur į lauką, šukavosi plaukus. Kernonas akimirkai užsimerkė ir jam prieš akis iškilo ledi Leksos portretas. Leticija buvo beveik jos kopija - tie patys garbanoti rudi plaukai, tos pačios žaižaruojančios akys, tas pats laukinis ir nesutramdomas būdas.
- Kaip jaučiatės? – paklausė jis, sustojęs jai už nugaros.
- Puikiai, tik... – Leticija nuleido ranką su šepečiu, patylėjo sekundėlę ir atsiduso, - ne, nieko, viskas gerai.
Kernonas apėjo merginą ir atsitūpė priešais ją.
- Kas jus kankina?
- Ne, niekas, tikrai viskas gerai, - Leticija nusišypsojo, - tiesiog pavargau šiandien, eisiu miegoti.
- Gerai, - Kernonas atsistojo ir linktelėjo, - tada netrukdysiu, saldžių.
- Tau irgi.
Vyras nuėjo šalin, tarpduryje dar sustojo, atsigręžė į Leticiją ir šyptelėjęs išėjo. Taip, ji tikrai buvo Leksos duktė.
Karys nulipo laiptais į pirmą aukštą ir staiga sustingo, išgirdęs nepažįstamus prislopintus balsus. Jau buvo vėlyvas vakaras, rūmuose skendėjo baugi tamsa. Kernonas užsiglaudė už kampo ir įtempė ausis.
- Viskas bus padaryta kaip ir buvo reikalauta, - pasigirdo jauno vyro balsas, - vieną kartą nepasisekė, daugiau tai nepasikartos.
- Tikiuosi padarysit savo darbą iki galo šįkart, - solidžiai, bet grėsmingai tarė kitas.
Kernonas atpažino jį. Tai buvo lordo Jano vyriausiasis patarėjas Urinas. Ką jis čia veikia tokiu metu su neaiškiu tipu?
- Jūs sumokėjot, tad darbas bus padarytas. Rytoj vakare tos mergiščios tikrai nebebus, mano vyrai jau rūpinasi šiuo reikalu, - nepažįstamasis buvo susierzinęs, užtat patarėjas ir toliau kalbėjo ramiu balsu.
- Jei iki rytojaus vakaro darbas nebus atliktas, atsiimsi savo galva. Leticija turi būti nebegyva, supratai?
Kernonas net krūptelėjo. Žudikas dar kart patikino, kad užsakymas bus įvykdytas ir atsisveikinęs pasišalino. Vyras tyliai pasitraukė nuo kampo ir vos ne tekinom pasileido laiptais į viršų. Galvoje skambėjo tie siaubingi patarėjo žodžiai. Sąmokslas? Vadinasi ir lordui gresia pavojus. Kernonas uždusęs sustojo ties vieneriomis durimis, atsakė į kareivių pagarbos atidavimą, ir pasibeldė. Nesulaukęs leidimo įeiti, pasibeldė dar kart.
- Prašom, - pasigirdo iš kambario.
Vyras įėjo į lordo Jano kambarį ir pagarbiai nusilenkė. Valdovas sėdėjo ant lovos ir skaitė kažkokią knygą. Trumpai kirpti žili plaukai, aštri barzda su ūsais ir siauros pilkos akys teikė jam nuožmaus atšiaurumo.
- Lorde, turiu svarbų pranešimą.
Janas atsainiai mostelėjo ranka, leisdamas kalbėti.
- Pone, prieš jūsų dukrą ir, manyčiau, prieš jus rengiamas sąmokslas.
Lordas susidomėjęs pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į Kernoną.
- Kodėl taip manai?
- Ką tik girdėjau kaip jūsų patarėjas Urinas kalbėjosi su samdytu žudiku. Ledi Leticijai gresia didelis pavojus.
Lordas padėjo knygą ant lovos ir atsistojęs mąsliai susinėrė rankas.
- Tai rimtas kaltinimas, Kernonai, - jis pasiglostė savo barzdą. - Sargyba!
Į kambarį įėjo vienas kareivis ir nusilenkė.
- Pašauk apsaugos vadą ir patarėją Uriną ir atvesk daugiau kareivių.
- Klausau, pone.
Nusilenkęs karys išėjo, o lordas nusisuko į langą.
- Ką dar girdėjai?
- Žudikas sakė, kad jo vyrai jau dirba... Pone, jai gali grėsti pavojus netgi dabar. Ar galėčiau aš...
- Ne, - Janas nutraukė Kernoną rūsčiu balsu, - kol visko neišsiaiškinsime, tol tu nieko nedarysi.
- Bet...
Lordas pakėlė ranką, uždrausdamas jam kalbėti, ir susinėrė rankas už nugaros. Pagaliau į kambarį įėjo patarėjas Urinas. Karys nuvėrė jį šaltu žvilgsniu, o šis atsakė silpnu šypsniu. Paskui atžygiavo apsaugos vadas, stambus, raumeningas vyras su giliu randu ant skruosto, ir būrys kareivių.
- Urinai, - lordas atsisuko į susirinkusiuosius, - tu kvailys. Sakiau, kad būtum atsargesnis.
- Tai ne mano kaltė, lorde.
- Taigi.. atrodo kažkas išsiaiškino mūsų planus.
Kernonas žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Papurtė galvą ir staiga viską suvokė. Lordas Janas taipogi dalyvauja sąmoksle!
- Bet kaip...
Valdovas krestelėjo galvą.
- Suimkit Kernoną ir įmeskit į kalėjimą.
- Klausau, pone.
Vadas įsakmiai riktelėjo kariams, ir šie mikliai pačiupo Kernoną, atėmė visus ginklus ir surišo rankas už nugaros.
- Ak, tu niekše... – sugriežė dantimis iš pykčio vyras.
- Nieko čia niekšingo nėra, - paniekinančiai šyptelėjo lordas.
- Bet gi tavo duktė!
- Mes abu puikiai žinom, kad ta mergaitė ne mano duktė.
Kernonas iš nuostabos nutilo. Jis greit viską permetė atmintyje, bet vis tiek nesuprato, ką omeny turėjo lordas.
- Vade, - Janas kreipėsi į randuotąjį, - įmeskit jį į patį gūdžiausią kalėjimą mieste ir kai tik bus galimybė, įvykdykit mirties bausmę. Niekas apie tai neturi žinoti.
Karys linktelėjo ir kreivai nusišypsojo, tada stumtelėjo Kernoną ir išsivedė jį lauk.

Toras riktelėjo ir staiga atsisėdo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, visą kūną buvo išpylęs šaltas prakaitas. Išsigandęs apsidairė ir susivokęs, kur esąs, nurimo. Tik sapnas. Tas pats prakeiktas sapnas. Jaunuolis išlipo iš lovos ir ant krašto pamatė tvarkingai sulankstytus savo drabužius. Jis net negirdėjo, kaip tarnaitės atnešė juos, buvo per daug išvargęs. Toras apsirengė, susiradęs raištį, užsirišo ant rankos, paslėpdamas paslaptingą ženklą, ir atsiduso. Buvo vis dar naktis, pro langą švietė balzganas mėnulis, girdėjosi sode svirpiantys svirpliai. Vaikinas žinojo, jog daugiau nebeužmigs, po to sapno jis niekada daugiau nebegalėdavo sudėti bluosto. Įsitaisęs ant palangės, apsikabino kelius ir akimis vinguriavo kartu su jūros pakrante į tolį, kol galiausiai sustojo ties paskutiniu matomu taškeliu ir vėl atsiduso.
Angusas padėjo savo galvą ant Toro kelių ir sveikąja akimi įsižiūrėjo į jį. Žmogus nusišypsojo ir paglostė jo kaktą. Keisti ženklai po būtybės akimis paslaptingai švietė tamsoje.
- Tu nekaltas, - sušnabždėjo jis didingam žvėriui. – Juk žinai, kad tas sapnas persekioja mane nuo vaikystės.
Vilkas užsimerkė, tada pažvelgė tiesiai ten, kur prieš tai žiūrėjo ir jo šeimininkas.
- Taip, tu teisus, čia tikrai labai gražu.
Toras padėjo ranką ant vilko kaklo ir vėl įbedė žvilgsnį kažkur už horizonto. Būtybė nuskliaudė ausis ir prigludo prie žmogaus krūtinės. Toras stipriai apkabino jo galvą ir šyptelėjo. Staiga jis pastebėjo keistą judesį virš miegančio miesto ir įsitempė.
- Žiūrėk, - jis mostelėjo ranka ir Angusas susidomėjęs, pastatęs ausis, pasuko galvą nurodyta kryptim. – Ir vėl tas padaras.
Vilkas taip pat įsitempė, pasišiaušė ir nejučiom suurzgė. Toras vėl švelniai paglostė jo kaktą.
- Ramiau, senoli. Pameni kas nutiko, kai praeitą kartą mes jį sutikom? – jis įbedė akis į žydrą Anguso akį. – Aš nepasiruošęs, tu gi žinai.
Tolumoje padangę jau skaidrino pirmieji kylančios saulės spinduliai. Artėjo rytas. Keista šmėkla virš miesto pranyko, bet Toras žinojo, jog tas padaras jį pajuto. Būtybė vėl priglaudė galvą prie jaunuolio krūtinės ir tyliai suinkštė.
- Taigi...
Angusas dingo ir Toras liko vienas. Jis mąsliai žiūrėjo į tolybę, kažką neaiškiai galvodamas. Apačioje kieme ėmė vaikštinėti žmonės, darbininkai skubėjo pradėti rytinius darbus, kažkur sugiedojo gaidys ir jam paantrino sulodamas šuo.
- Ilgai dar ten stovėsi? – Toras atsisuko į duris ir nusišypsojo, - labas rytas.
Tarpduryje pasirodė suglumusi Leticija ir nedrąsiai įžengė į kambarį.
- Iš kur žinojai, kad ten stoviu?
- Tavo ser... – vaikinas žvilgtelėjo kažkur į lauką, kiek patylėjo ir pridėjo, - tavo kvepalai labai stiprūs.
Leticijos žandai raustelėjo, o ji pati atidžiai nužvelgė ant palangės vis dar tebesėdintį Torą. Švarus ir pailsėjęs jis buvo velniškai žavus. Veide švietė maloni šypsenėlė, žydrose akyse blizgėjo pasitikėjimas savimi, o Leticijos drąsa atvirkščiai - išgaravo kaip rūkas.
- Aš galvojau, – tarė jis, - sakyk, apie kokią sumą kalbam?
- Mm... O kokios norėtum?
- Na, tarkim... – jis nušoko nuo palangės ir priėjo arčiau, - tūkstantis alanų ir karšta naktis lovoje su manimi.
Leticijos kūną net šiurpas nukrėtė. Ji žengtelėjo toliau nuo Toro iš išgąsčio perkreiptu veidu. Vakar ji bandė jį suvilioti ir štai kas iš to išėjo.
- Kaip tu drįsti! – riktelėjo ji, atsikratydama išgąsčio.
Piktai sugniaužusi kumščius, mergina prikando lūpą, žiūrėdama, kaip Toras šypsosi. Staiga šis nusijuokė.
- Vakar buvai daug labiau savim pasitikinti. Aš juk tik juokauju, princese, užteks ir pinigų. Na, nebent dar kokį bučinuką...
- Ak, tu šunsnuki!
- Gerai, gerai, - vaikinas pakėlė rankas, parodydamas, kad pasiduoda, - užteks ir pinigų.
- Tūkstantis alanų ir tu mane saugiai palydėsi iki Meglos, - dabar Leticija taip pat šyptelėjo.
- Iki Meglos? Bet juk tai savaitė kelio! Ne, nieko nebus...
- O jei pasiūlyčiau du tūkstančius alanų?
Toras atsiduso. Jis niekada neužsibūdavo vienoje vietoje su tais pačiais žmonėmis ilgiau nei tris keturias dienas. Savaitė laiko – tai jau pavojinga. Mergina žvelgė tokiu maldaujančiu žvilgsniu, kad Toras net suglumo.
- Tai ne dėl pinigų... – nutęsė jis, - na, gerai, velniai nematė, sutinku.
Leticijos veidas nušvito ir ji džiaugsmingai net šoktelėjo. Toras nusišypsojo. Mergina priėjo prie jo, žvelgdama tiesiai į akis, ištiesė ranką. Sapnų rijikas ją paspaudė.
- Kada iškeliaujam? – su nekantrumu paklausė mergina.
- Tuoj pat, aš per ilgai jau užsibuvau šiame mieste, - Toras kritiškai nužvelgė priešais stovinčią damą ir palingavo galva, - tu turi normalius kelioninius rūbus?
Leticija apžiūrėjo savo rūbus ir staiga nusijuokė.
- Mums reikia slapta ištrūkti iš rūmų, - tarė ji, pačiupo Toro ranką ir išsitempė lauk, - aš persirengsiu ir galėsim pabėgti iš mano kambario.
Jie skubiai nužingsniavo koridoriais. Toras niekaip nesuprato, kodėl Leticija nori pabėgti iš šitų puikių rūmų, kur gali gauti visko, ko tik užsigeis, niekada netrūksta maisto, visada gali ramiai bei saugiai išsimiegoti šiltoje ir minkštoje lovoje, visada yra žmonės, kurie pasiruošę ją apginti. Kaip galima norėti nuo viso to pabėgti?
Leticija stabtelėjo ties vieneriomis durimis, apsidairė ir timptelėjo Torą į kambarį.
- Palauk čia, - tarė mergina, o pati nuskubėjo už persiregimo skraistės.
- Gražus kambarys.
- Ačiū, - kambario gilumoje pasigirdo džiaugsmingas juokas, - į kelionę! Į kelionę!
Toras išėjo į balkoną ir apsidairė. Leticijos kambarys buvo kitoje rūmų pusėje nei jo, antrame aukšte. Šalia balkono stovėjo vijoklių atramos, kur ne kur matėsi nudraskytos krūmo vietos. Vaikinas šyptelėjo.
- Pašėlusi dama, - sumurmėjo sau po nosimi.
Čia buvo nuošali sodo vieta, aplink nesimatė nė vieno žmogaus. Toras nusprendė, kad kambarį išsirinko pati Leticija.
- Na, kaip aš dabar tau? – pasigirdo už nugaros.
Toras atsigręžė. Leticija vilkėjo platėjančias kelnes, ploną liemenę ir patogias basutes. Plaukus buvo susipynusi į kasą, per petį permestas pūpsojo išsipūtęs krepšys. Ji šypsodamasi apsisuko, demonstruodama savo kelioninį apdarą.
- Nieko nepamiršai?
Leticija mąsliai krimstelėjo lūpą ir klausiamai įsižiūrėjo į sapnų rijiką. Tada spragtelėjo pirštais ir iš krepšio išsitraukė nedidelį maišiuką.
- Čia tik pusė, likusius pinigus gausi, kai būsiu Megloje.
- Gerai, - jis paėmė maišiuką, pakilnojo ir prisirišo prie diržo.
Leticijai nespėjus net sureaguoti, jis peršoko balkono turėklus ir pakibo ant vijoklių atramos, tada mikliai nulipo žemyn.
- Tu ten ilgai? – pasigirdo iš apačios.
Mergina suraukė antakius, persikorė per turėklus ir vos nenudardėjo apačion, kai koja slystelėjo ant vijoklio šakos. Atsidūrusi ant žemės ji lengviau atsikvėpė, tas laipiojimas jai niekada nepatiko.
- Eime, nuvesiu prie vartų iš sodo, - Leticija nuėjo pirmyn, o Toras nusekė iš paskos.
Staiga jis pačiupo damos ranką ir stumtelėjo už krūmų. Pro šalį praėjo vienas iš sodininkų, o bėgliai apėjo krūmą ir atsidūrė jam už nugaros.
- Palauk, - tyliai tarė Toras ir pritūpė už neaukštos gyvatvorės.
Leticija pasekė jo pavyzdžiu ir netrukus pro tą vietą pražingsniavo besijuokiantys tarnai. Mergina keistai pažvelgė į sapnų rijiką. Iš kur jis žino, kur vaikšto žmonės? Toras paragino Leticiją judėti, peršoko gyvatvorę ir nuslinko palei medžių eilę link vartų, vis prižvelgdamas ar dama seka iš paskos. Prie vartų stovėjo du sargybiniai. Bėgliai užsiglaudė už krūmo ir pritūpė.
- Palauk čia, aš tuoj, - sušnabždėjo Leticijai Toras ir nubėgo atgal.
Po kurio laiką kažkur kilo baisus triukšmas, pasigirdo moters riksmas. Sargybiniai susižvalgė ir nubėgo takeliu į sodo gilumą. Prie vartų išdygo Toras ir pamojo Leticijai. Ši priėjo artyn ir priekaištingu balsu paklausė:
- Ką tu ten pridarei, kad kilo toks triukšmas?
- Nieko baisaus, - jis atidarė vartus ir pasitraukė šalin, duodamas kelią damai.
Kai bėgliai perėjo gatvę ir pasuko už kampo, abu lengviau atsiduso.
- Ką gi, - tarė Toras, žiūrėdamas į bedžiūgaujančią Leticiją, - susiraskim žirgų pirklį ir keliaujam iš miesto.
- Gerai! – mergina iš džiaugsmo net stryktelėjo.
- Sakyk, kodėl tu taip nori iškeliauti iš namų? Juk turi viską, ko tik gali reikėti žmogui.
Jie žingsniavo gatve didžiosios aikštės link. Niekas nekreipė į juos dėmesio, visi skubėjo savais reikalais. Po šio klausimo, Leticija staiga nuleido akis ir liūdnai iškvėpė:
- Vieno dalyko neturiu – laisvės.
- Taip... Bet dabar turi suprasti, kad iškeliavus iš Koralynės nebebus jokių patogumų, nei tarnų, nei minkštų lovų, nei pieno vonių.
- Ei, - ji sustojo ir piktai įrėmė rankas į šonus, - nemanyk, kad esu tik rūmų lepūnėlė ir kad iškeliauti iš čia tik dar viena mano užgaida.
Toras bailiai apsidairė ir sutiko tik kelis nuostabos žvilgsnius.
- Gerai, gerai, tik gal galėtum pasistengti neatkreipti visų dėmesio?
Leticija susigėdo. Juk jie buvo bėgliai, o pasiūliusi šitą sandėrį Torui, ji kelia jam didžiulį pavojų. Juk jei juos pagautų, kentėtų ne ji. Mergina linktelėjo ir vėl ramiai žingsniavo gatve.
- Tai mano vaikystės svajonė, - vėl tarė ji, nutraukdama nejaukią tylą, - pamatyti pasaulį.
Sapnų rijikas tylėjo, jis net nežvilgtelėjo į Leticiją. Ši nervingai prikando lūpą, kad Toras nekreipia į ją dėmesio. Staiga jis sustojo ir, atsigręžęs atgal, ėmė lėtai vedžioti žvilgsnį nuo vienos gatvės pusės iki kitos.
- Kas nutiko? – nustebusi paklausė Leticija, žvelgdama į rimtą Toro veidą.
- Nežinau, - tyliai tarė jis, - manęs neapleidžia jausmas, kad mus seka.
Dar kurį laiką Toras stovėjo ir žiūrėjo į gatve einančius žmones, kai staiga žvilgsnis sustojo ties trimis vyrais prie vienos iš gatvių parduotuvės. Ilgi juodi apsiaustai dengė juos nuo kaklo iki kojų. Nebūtų nieko keisto, apsiaustus dažnai dėvėjo keliautojai, tačiau Toro žvilgsnį patraukė tatuiruotės ant vyrų pakaušių – ratu susirangiusi ir sau į šoną įsikirtusi gyvatė, o jos uodega kaip durklas vėrė abi akis. Retas kas žinojo kieno tai ženklas, bet vaikinas jau buvo kartą su jais susidūręs.
- Reikia paskubėti, - Toras nuskubėjo pirmyn, Leticija nusekė iš paskos.
- Kas atsitiko? Torai?
Galiausiai jie pasiekė didžiąją aikštę, kur buvo įsikūręs didžiausias pakrantės gyvulių turgus. Bėgliai nuskubėjo prie vieno iš arklių pirklio, greitai suderėjo kainą dėl dviejų kelionei paruoštų žirgų ir nieko nelaukdami liuoktelėjo ant jų. Toras grįžtelėjo ir pastebėjo tuos pačius tris vyrus.
- Princese, jok pirmyn miesto vartų link, aš tave pasivysiu.
Neklausinėdama Leticija linktelėjo ir, paraginusi žirgą, ristele nurisnojo į priekį. Vaikinas stebėjo, kaip vyrai pasitarė tarpusavy ir du atsiskyrę patraukė į kitą pusę.
- Štai ir išsidavėt... – sušnabždėjo Toras.
Jis apsidairė ir pastebėjo priekyje stovintį dramblį. Didžiulis gyvūnas ramiai snūduriavo saulės atokaitoje, nekreipdamas dėmesio į aplink šurmuliuojantį triukšmą. Vaikinas šyptelėjo,  paragino žirgą, pačiupo nuo vieno prekystalio vytelę gyvuliams raginti ir, prajodamas pro šalį, iš visų jėgų pliaukštelėjo ja drambliui per šlaunį. Iš to netikėtumo, milžinas sutrimitavo ir kaip paklaikęs metėsi į šoną, nugriovė egzotinių gyvūnų prekystalį ir šalia išsigandusio dramblio į visas puses pasipylė gyvatės, vorai bei skorpionai. Kilo baisus sąmyšis, o dar labiau įbaugintas dramblys šlaistėsi tai šen, tai ten, viską griaudamas ir niokodamas, galiausiai jis pasileido bėgti ir trimituodamas dingo šoninėje gatvėje. Toras nusijuokė ir nujojo, žvalgydamasis Leticijos. Netrukus pastebėjo ją raitą bestovinčią vidury gatvės ir žiūrinčią atgal.
- Kas ten per triukšmas? – paklausė ji.
Akyse spindėjo išgąstis.
- Nesijaudink dėl to, - Toras šyptelėjo, - reikia kuo greičiau dingti iš čia, kol tave persekiojantys galvažudžiai neprasimušė pro turgų.
- Mane persekiojantys galvažudžiai?.. – tardama šiuos žodžius, Leticijos balsas vis tilo, kol paskutinį skiemenį ji ištarė pašnibždom.
- Taigi... Esu beveik tikras, kad taikinys esi tu. Nežinau kodėl, - atsakydamas į klausiamą žvilgsnį, Toras gūžtelėjo pečiais, - žinau tik, kad geriau yra pasiskubinti.
Priekyje pasimatė miesto vartai. Prijojusi juos, Leticija stabtelėjo, atsigręžė atgal ir paskutinį kartą apžvelgė Koralynę. Kažkur vis dar girdėjosi dramblio trimitavimas, bet šiaip miestas gulėjo apdujęs nuo popiečio saulės.
- Princese?
- Tik norėjau atsisveikinti. Na, pirmyn, mūsų laukia Megla.
Ji pirmoji visu greičiu nušuoliavo kelio pakraščiu, išvengdama didžiulio karavano, sustojusio ties vartais. Toras taip pat paragino žirgą ir nušuoliavo jai iš paskos.

Pereiti į "Sapnų tikrovė" (3)

2009-05-12 01:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:48
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-12 21:37
St Sebastianas
Dar labai nesidžiauk - tuoj ateis Haldir ir viską sukritikuos bei supošlins.:]
Šiaip kūrinio apimtis nėra problema, tik geriau nedaug, bet dažnai, nei retai, bet po daug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-12 16:02
Dvasių Vedlė
Aha, biški persisengiau :)) Dėjau vidury nakties (nebe ta "fazė" jau buvo), atrodė normaliai, dabar žiūriu, kad gerokai per daug.
Ačiū už gerus žodžius. Pasinaudojau patarimais ir skaičiau pusbalsiu, taisiau viską už ką kabinosi akis ir prie ko, mano nuomone, būtų užsikabinę kiti:) Pagelbėjo^^
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-12 10:52
St Sebastianas
Paskutiniuose sakiniuose kartojasi nušuoliavo.:) Vis tiek turėjau prie ko nors prisikabinti.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-12 10:48
St Sebastianas
Vis dėl prisireikė mestelėti regos organą į pirmąją dalį, kad prisiminti kas ir kaip. Prisimenu, kad rašei, jog nelabai turi laiko, tačiau pasistenk mestelėti kas savaitė. Galėjai ramiai šią dalį baigti ties ta vieta, kur supakuojamas Kernonas. Tuomet kiek palaukti ir įmesti dar vieną dalį.
Pats kūrinys kabliuką turi. Šį kartą atrodo, kad ir atlikimas gerokai pasitaisęs. Žinoma, taip gali būti dėl to, kad viena akimi skaičiau kūrinį, kitą - stebėjau kaip instaliuojasi langinės. Na, bet manysiu, kad tai autorės nuopelnas, o ne mano nepastabumas.:)
Laukiu kitos dalies, šį kartą prašyčiau pateikti greičiau.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą