Prašau, sugrįžk...

„.. Tegu Tau būna kas nors brangu, tegu ir Tavo gyvenimas turi tikslą, tebūnie jis prasmingas; nepralėk pro šalį greituoju traukiniu, nepamatęs, kaip gyvena žmonės; pamatyk grožį sielos akimis, mokėk pažinti pikto daigus savo sieloje ir aplinkoje.. “

Prisimeni? Čia tie patys žodžiai, parašyti A. de Sent Egziuperi „Mažojo princo“ baigiamajame žodyje. Kartu skaitėme šią knygą, gulėdami didžiulio ąžuolo paunksmėje. Staiga Tu numetei knygą ir nubėgai už namo. Po kelių minučių grįžai su tulpe rankoje.

Padovanojai ją man ir pasakei: „aš pamačiau grožį sielos akimis“. Žinai, tada aš irgi norėjau pasakyti tą patį, jaučiau, kad myliu Tave.

Rašau Tau laišką. Kaip kažkada... Ar dar prisimeni tas laimingas dienas? Rašau, todėl negaliu sakyti, kad nusigręžiau nuo Tavęs ir einu tolyn. Tikri draugai neišduoda ir niekada nepalieka. Net tada, kai atsisveikindavome, atrodė, kad dalelė Tavęs lieka su manimi, o dalelė manęs iškeliauja kartu su Tavimi...

Bet vieną žiemos dieną Tavęs nesulaukiau. Nei skambučio, nei raštelio – nieko. Atrodo, išnykai iš šio pasaulio. Deja, taip ir buvo. Tu pradingai, paskendai nelemtų narkotikų liūne. Jau dvi savaites Tavęs nėra... Sužinojau, kad pabėgai iš namų, susiradai naujų draugų ir pradėjai rimtai vartoti narkotikus.

Netikėjau, kad pasirinksi tokį gyvenimo kelią. Nors giliai širdyje tai nujaučiau ir bijojau. Tavo smalsumas nugali visada. Dažnai, kai praeidavome pro apsvaigusius „kietuolius“, Tu žiūrėdavai į juos kažkokiu keistu ir godžiu žvilgsniu. Mačiau, kad Tave traukia tas paslaptingas pasaulis, nepatirtas jausmas. Bet nieko nesakiau. Turbūt klydau. Reikėjo jau tada su Tavimi apie tai pakalbėti. Gal tada viskas būtų buvę kitaip...

O kas dabar nutiko tavo sieloje?.. Nejaugi praradai save? Juk Tu buvai toks tvirtas žmogus! Mes jau ilgai nesimatėme ir nesikalbėjome. Įsivaizduoju kaip atrodai... net baugu - stiklinėmis akimis, apsuptas narkomanų draugų su iškrypusiais nuo svaigalų veidais, tarp besivalkiojančių panaudotų švirkštų. Bet kodėl tai nutiko Tau? Jei griebeis narkotikų, gal turi kokių nors problemų? Kodėl pamiršai mane? Aš buvau tavo geriausia draugė, visada Tave suprasdavau ir padėdavau, jei būdavo sunku. Pakviesdavau Tave mūsų mėgstamiausios žaliosios arbatos. Tu visada sakydavai, kad šiandien arbata pati skaniausia,  ir mes ilgai kalbėdavome, kol Tu nusišypsodavai, apkabindavai mane ir grįždavai namo be jokio nerimo. Prisimenu, vieną kartą kalbėjome iki paryčių... Nejautėm kai praėjo naktis ir nesinorėjo miego. Mes buvom tokie laimingi, kad turim vienas kitą. Tu puikiai žinai, kad niekada nepalikčiau Tavęs, bet kodėl taip padarei Tu?

Jei bent dalelė mano minčių pasiekė Tavo širdį, aš laiminga. Gerai Tave pažįstu, todėl dabar turbūt galvoji: Dieve, aš vartoju svaigalus, visiškai įklimpau, aš nepataisomas narkomanas. Jei ir toliau taip blogai apie save manysi – galas. Būtina mąstyti kitaip: aš pradėsiu po truputį mažinti dozes, lankysiuos pas gydytojus, aš nebebūsiu priklausomas, jei viską darysiu teisingai. Pasistenk dėl savęs ir dėl manęs. Jei tau pavyks, tu būsi su manim. Padėsiu Tau visiškai pamiršti visą dabartinę „košę“. Nenoriu Tavęs prarasti. Būtų kvaila ir labai liūdna, jei švirkštai, tabletės, ar dar kokie nors niekalai pasiglemžtų mūsų draugystę...

Sugrįžk! Prašau Tavęs, sugrįžk toks, koks buvai! Juk visada kalbėjom, kad esam draugai „iš didžiosios raidės“. Ir visada padėsim vienas kitam, ir visada kovosim dėl vienas kito laimės, ir visada... išliksim draugai.

Prisimeni, kai sakei, kad myli mane. Meilė lygiai kaip narkotikas. Ji tau nutinka kaip ir bet koks kitas dalykas. Žinau, kad priklausomybė nuo narkotikų niekada nesibaigia. Ji vis tiek  kažkur išlieka, bet nebebūna kenksminga. Kai būsi beveik metęs, kad ir kaip savim pasitikėtum, geriau nebeliesk to šlamšto! Truputį gaila, nes narkotikai – žaibiška meilė. Kad galėtum mylėti kitą žmogų, turi jaustis saugus, būti tam pasirengęs – tai nelengva. O su narkotikais paprasčiau: susistumi švirkštą ir valio! Nepasiduok šiam paprastumui, geriau visu kūnu ir siela atsiverk tikrajai meilei. Narkotikų priklausomybė – niekinė. Ji Tave žudo. O meilė - stipri, reikalinga, amžina.

Kai kada nors (tikiuosi ši diena tikrai ateis) suprasi, kad labiau norėtum žaliosios arbatos nei dar vieno švirkšto, nusišypsok. Tu jau grįžti atgal. Kad ir kas nutiktų – aš su Tavimi. Visada...

Draugė