Pabaiga.

Keliu važiavo sulaužytas vežimas. Kiek įžiūrėjau, jame sėdėjo du ar daugiau keleivių. Visi juodi, pilki, paniurę. Jis nesustojo. Pravažiavo pro mane, lyg aš būčiau nematoma. Lyg bučiau dulkė juodame, pašvinkusiame kambaryje, kuriame nėra nei dienos šviesos nei gyvenimo džiaugsmo. Toks buvo mano pasaulis. Pašvinkęs krauju ir melu. Nejaugi niekas manęs neišgelbės? Nejaugi niekas nesustos? Ruošiausi eiti tolyn, bet kojos sustingo. Gėlė visą apatinę kūno dalį, pilvas nežmoniškai urzgė, prašydamas bent kruopelytės duonos.

  Atvažiuoja dar vienas. Gal šis? Gal tai Dievo siųstas avinėlis, kuris išsaugos mano bevertę gyvybę? Ne. Ne jis. Vėl pravažiavo. Pasijaučiau sugniuždyta. Stebėjau balą, kurioje stovėjau basa. Ji buvo paraudonavusi nuo mano kraujo. Lyg specialiai čia būčiau palikusi savo žymę. Vėl sugėlė krūtinę. Širdis nenumaldomai plakė, tačiau tai buvo tik smarkus lietus prieš tylią audrą. Rudens dangus apšvietė mano sužalotą kūną, o šaltas lietus plovė visą kraują žemyn. Lyg raudona upė tekėtu mano kūnu, skausminga, gili.

  Žinojau, kad greitai bus pabaiga. Žinojau, kad niekas manęs neišgelbės. Nebuvo jokios vilties. Bet argi mirštančiam nėra teisės pasvajoti? Išgirdau tylų burzgimą. Tai buvo automobilis. Šį garsą gerai pažinojau. Stebėjau kaip jis važiuoja mano pusėn. Pagaliau! Aš saugi. Saugi nuo savo gyvenimo. Saugi nuo mirties, kuri persekioja mane kiekviename žingsnyje ir lyg gyvatė tyko savo aukos. Aš jai nepasiduosiu. Kad ir kaip bučiau nusilpusi aš kovosiu. Kovosiu, kad gyvenčiau! Ir štai dar ta mašina, kuri mane išgelbės.
  -Sustokit! - šaukiau ne savu balsu, tačiau tas šūksnis veikiau skambėjo kaip tylus šuns cypimas.

    Automobilis sustojo. Iš jo išlipo du uniformuoti vyriškiai.

    „Ne. Ne ne ne. Tik ne tai. Tik ne dabar. „- meldžiau Dievą, kad tai butų ne tiesa. Gestapininkai žygiavo mano pusėn ir piktdžiugiškai šypsojosi. Bandžiau bėgti, bet kūnas nepajudėjo iš vietos. Jis skendėjo skausmuose.
    -Dabar ši mergiūkštė vėl mūsų rankose, - pasakė vienas iš vyriškių ir nusitempė mane į savo automobilį.

    Štai ir viskas. Pabaiga. Mano sunkaus gyvenimo pabaiga. Užtektinai prisikentėjau, kad dabar galėčiau pailsėti. Pailsėti nuo melo, neteisybės, kalėjimo dvoko ir laisvės troškimo. Mirtis lengva, bet gyvenimas sunkesnis. Gal taip bus geriau. Gal...