Vienuma

Išeisiu tyliai, atsimerkus saulei,
liks tik šešėlis slenkantis ledu.
Ir visada, kai lis į mano delnus,
širdis atšalus apsitrauks šerkšnu.

Paliksiu praeitį, tikėjimą, svajas.
Gal tik saujelę į kišenę įsidėsiu.
Ir eisiu ten, kur nežinia kas ves.
Ir grįžti niekada nebegalėsiu.

Galiu ant šalto horizonto atsisėsti,
priskinti pienių, ilgesio pilnų.
Galiu vienatvę minioje paslėpti,
bet kas paslėps švytėjimą liudnų akių?