Važiavau 80km/h greičiu, buvo beveik vidurnaktis. Už mašinos stiklo žaidė lietus. Lengvai ir žaismingai, priversdamas nusišypsoti, kaskart lašeliams atsitrenkus į priekinį stiklą. Buvo ramu. Kelyje, be manojo automobilio, buvo tuščia. Nesijutau vienišas. Buvau per daug laimingas, kad eikvočiau savo laimės akimirkas tokiems niekams. Kelio šviesos ritmingai švietė į mane. Visuomet mėgau jų žaismingą šokį, tačiau šiąnakt neturėjau laiko juo mėgautis. Norėjau kuo greičiau ten nusigauti. Kaskart sustojus sankryžoje, prie šviesoforo, imdavau graužti nagus. Tai mano kvailas įprotis, padedantis numalšinti įtampą, kuris visuomet padėdavo, išskyrus šią naktį. Niekaip negalėjau sulaukti, kada gi pagaliau ten nusigausiu. Rodėsi, kad kelias, dar niekada nebuvo toks ilgas. Tos 30 minučių praslinko kaip 30 savaičių. Atrodo, vos prieš keletą valandų, gulėjau vonioje ir norėjau užbaigti savo apgailėtiną gyvenimą, o štai dabar esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje ir kaip niekad džiaugiuosi, kad gyvenu. Vis dar negalėjau patikėti tuo kas įvyko. Praleidau valandų valandas, savaites, metus, svajodamas apie tai, apie tuos žodžius, o dabar, kai tai pagaliau įvyko, negalėjau tuo patikėti. Buvo likę visiškai nedaug, vos keletas minučių kelio. Jau mačiau akyse tą vaizdą, kaip iššoku iš mašinos, pribėgu prie jos ir iš visų jėgų apkabinu. Širdis vos neiššoko iš krūtinės vien apie tai pagalvojus. Liko vos viena sankryža. Mačiau, kad šviesoforas tuojau rodys raudonąjį signalą, tačiau nebegalėjau daugiau laukti. Aplink nesimatė nei vienos mašinos, taigi nusprendžiau pirmą kartą nusižengti taisyklėms. Dėl jos tai buvo verta. Padidinau greitį iki 100km/h, kad kuo greičiau būčiau su ja, tačiau staiga lyg iš niekur, iš dešiniojo šono išniro kitas automobilis. Tai buvo ji. Nespėjau sustabdyti laiku ir rėžiausi tiesiai į ją. Mane išgelbėjo oro pagalvė. Atsipeikėjęs, vos ne vos, išlipau iš sumaitoto automobilio. Vaizdas kuri pamačiau, mane parklupdė. Mano mašina įsirėžė tiesiai į vairuotojo pusę ir perlenkė jos automobilį pusiau. Aš ją sutraiškiau...
Na o jei mirti nuo mylimo žmogaus rankos - tai palaima, nes žinai , kad egzistuoja likimas. O jei jis egzistuoja, tai tu turi paskirtį kaip žmogus, būtybė.