Paliktas

Kažkur riedės vaškas šokolado lūpom,
Ištempęs ausis į tavo žingsnių aidą,
Paliesdamas tamsoj nesurastas liepsnas
Ir kojom glostys drėgną odą,
Švytinčio tavęs mėnulio sutemai...

Skruostai raukšlėsis nuo ašarų,
Riedės keliais, išmindžiotų pievų laukais,
Mes sėklą į juodą žemę
Taip sužydės kaktusai mėlynais žiedais.
Nejusi spyglių aštrių – nemylėsi...

Paklaikęs šuo kauks stebėdamas tai paslapčia,
Nesuprasdamas, kas čia...
Užeina pauzė visatos
Po to susprogsta saulė
Ir viskas dingsta nejučia...