Moteris žalvariniais karoliai

Juodumoje ištirpęs dangus žalvarinis
Nebepuošia kaklo moters iš nakties.
Nėra šiam pasauly dienos kasdieninės,
Kaip ir nėra sudaužytos lėlės.

Šukės sunkiasi lyg rytmečio rasos,
Ten kur nėra mėlynų ašarų.
Kaip paukščio plunksna sunyksta pasaka,
Perkūnijų nutrankytos skęsta vasaros.

Ir margais laukais visada aš rituos,
Kaip stogu lašas rudenio lietaus.
„Vis gilyn ir gilyn“- kužda vėjas plaukuos.

Kartkatėm pučiantis mėlyną liepsną.
Ir išskleidęs laikysiu savuos delnuos,
Šios svajonės gaivulį lyg rytas giedrą.