Neberasiu tavęs

Kaip man tąkart pritrūko tavęs,
Tėvo žodžio išdailinto, šilto.
Rankos mosto, kuris nesupratęs
Skaudžiai kirto į atvirą širdį.
Nors ir vėjas prie lūpų jau tilsta
Ir sode vyšnios žiedlapiais kloja
Tau baltą taką.

O aš sėdžiu prie tuščio takelio,
Rinkdama tuos žiedus sau į saują...