Laisvė ir vienybė (rašyta konkursui)

Laisvė ir vienybė – dvi konfrontuojančios ir tarsi netgi viena kitą paneigiančios sąvokos, kurių harmoningumas atrodo esąs visiškai neįmanomas. Juk laisvė – tai kiekvieno individo nevaržoma galimybė pasirinkti kaip elgtis ir ko siekti, o vienybė – tai buvimas kartu, bendrumas, susivienijimas siekiant tam tikrų bendrų tikslų ir kartu netgi savojo ego bei laivės pasirinkti slopinimas visų susivienijusių vardan. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių, tikslų, norų ir svajonių, o  kiekvienas regi save vis kitaip; laisvė leidžia ir net skatina eiti savu, individualiu keliu. Būtent dėl šių sąvokų atskirumo ir netgi prieštaringumo, dar neįtikinamesnis atrodo lietuvių tautos kelias nepriklausomybės link, kuomet žmonių vienybė ir bendras laisvės siekis peržengė šių dviejų vertybių kitoniškumą ir  sujungė jas į vieną tvirtą ir nepalaužiamą junginį. Vieningi ir nenugalimi buvo žmonės tuomet 1991 metų sausio 13 dieną stovėję ir nei karto nesuklupę prieš Sovietų Sąjungos tankus bei žuvę dėl laisvės, vieningi ir nenugalimi buvo lietuviai, garbingai kovęsi ir  saugoję Apuolės pilį ir drąsiai pasirinkę mirtį ugnies gaisuose, bet ne vergovę priešų rankose.  Vieningi ir nenugalimi buvo lietuviai, kovoję dėl Lietuvos laisvės, jos vardo garsinimo ir dėl lietuvių kalbos išlikimo. Vienybė plačiąja prasme ir laisva valia pasirinkta mirtis visos tautos vardan – fenomenalus, o daugeliai tautų net nesuvokiamas poelgis. Šiais laikais, kai ypatingai šlovinama materialinė gerovė, o didžiausia vertybe tapo pinigai, mes turime kuo didžiuotis. Nesena praeitis parodė, jog  gebame būti tarsi vienas kumštis – nenugalimas, nepaperkamas ir nepargriaunamas.
    Vis dėlto, praėjo vos 18 metų, o ar dabar dar sugebame žengti vienu žingsniu, siekdami savo šalies ir kartu mūsų visų gerovės, ar netampame pinigų vergais, kovojančiais tik dėl savų interesų? Ar vis dar mename savo garbingą istoriją, praeities didvyrius? Ar bent mintyse padėkojame jiems už tai, kas mes esame? „Vienybė težydi“, - rašė Vincas Kudirka „Tautinėje giesmėje“; „Vienybė težydi“, - giedame kiekvienų metų vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją, bet ar dar suprantame šių žodžių prasmę, ką mums reiškia laisvė ir vienybė peržengus XXI-ojo amžiaus slenkstį?
    Degančios, viltimi liepsnojančios akys, nenutrūkstančios dainos, žmonės susikibę rankomis ir nežinios laukimas – šimtai tūkstančių didvyrių pasitiko tankus beginkliai ir šviesdami ramybe, o apniukęs ir tamsus nakties dangus nusidažė kraujo spalva. Didžiulė ginkluota armija pasirodė esanti bejėgė ir pasitraukė. Pasitraukė, leisdama mums įvertinti laisvės kainą. Tą naktį 14 didvyrių dėl laisvos Lietuvos paaukojo didžiausią savo turtą - gyvybę. Ir visgi, ar mes dar suprantame šių žmonių žygdarbio prasmę, ar suvokiame, jog jų nekaltai pralietas kraujas įpareigoja mus įrodyti, jog jų mirtys nebuvo beprasmės? Lietuva juk lyg vieniša balta gėlė pražydusi kruvinam sniege ir speige, kiekvienas esame jai mažytis saulės spindulys, kiekvienas esame  jos viltis ir ateitis. 
    Sausio 13-oji visuomet išliks viena skaudžiausių, tačiau kartu ir iškiliausių dienų mūsų istorijoje.  Tądien mes parodėme tiek Rusijai, tiek ir visam pasauliui, kad sugebame būti vieningi ir nebijome mirties, parodėme, kad mokame būti kaip broliai ir seserys, parodėme, kad esame kaip upė, kurios lašeliai – tai kiekvienas iš mūsų. Niekada neleiskime nusekti upei, neleiskime užteršti jos vandenis, iš naujo apsiginkluokime vienybe ir meile Tėvynei.
    Šiandien priešas vėl sugrįžta ir sugrįžta pasigalandęs dantis. Kremliaus imperialistinė politika net neslepia savų tikslų – užgrobti, pavergti ir pasmaugti . Tai mums liudija tiek Ukrainos, tiek Gruzijos pavyzdžiai. Europos didžiosios šalys ir vėl kupinos abejingumo, jos ir vėl nuolaidžiauja Rusijai ir paiso tik savų ekonominių interesų. Tuomet kai turėtume dėti pastangas ir dirbti Tėvynės labui, net ir patys tampame vieni kitiems pačiais didžiausiais priešais, pasirengę bet kada perkąsti gerkles, o juk visa tai tik dėl pinigų, aprangos ar šlovės. Urmu iš užsienio plūstančios vakarų pasaulio „vertybės“ pamažu ir daugumą lietuvių užkrečia sunkiais negalavimais. Tautos vienybė, plačiai apdainuota liaudies dainių, pamažu tampa antraeiliu dalyku, ar tik skambiu žodžiu, o gal tik paveikslu, puošiančiu pūvančią sieną. Tuo tarpu laisvė daugeliui žmonių suvokiama tik kaip galimybė būti išskirtiniu, deja, ne protu ar vidaus vertybėmis, o tik savitu aprangos stiliumi ar šukuosena.
    Tautos laisvės, vienybės, brolybės siekiamybė ir idealizavimas nėra tik Prancūzijos Didžiosios revoliucijos bei tautinių sąjūdžių kūrimosi ir tautinių perversmų laikų reliktas. Kovos dėl laisvos, nepriklausomos tautos vyko senovėjė, vyksta jos ir dabar, galbūt tik po truputį įgydamas kitą pobūdį ir formą.  Nors pasaulis jau perlipo XXI-ojo amžiaus slenkstį, dar iki šiol atsiranda naujos valstybės  (puikus pavyzdys neseniai nepriklausomu pasiskelbęs Kosovas), o jų atsiradimas byloja, jog tautinė savimonė ir siekis būti nepriklausomu išlieka ir šiomis dienomis. Valstybės, siekdamos saugumo ir ekonominių lengvatų,  nors ir jungiasi į įvairius karinius ir ekonominius blokus (NATO, Europos Sąjunga), tačiau išlaiko savo išskirtinumą. Europos Sąjungos, kurios narė yra ir Lietuva, tikslas irgi ne kitoks – kurti politiškai ir ekonomiškai vieningą ir laisvą Europą,  kurioje kiekvienos tautos kultūra ir tradicijos būtų gerbiamos ir puoselėjamos, o kartu ir kiekvienos tautos unikalūs bruožai būtų puoselėjami ir vertinami, Europą, kurioje neliktų nesantaikos ir kurioje visų teisės būtų gerbiamos, o laisvė nevaržoma.
Kitas klausimas, ar Europos Sąjungai priklausančios šalys paiso tik savų, o ar kartu ir visų valstybių narių interesų, ar kartais mažos aljanso narės netampa tik lengvai pereinamu barjeru siekiant priimti didžiosioms Europos šalims palankius sprendimus? Pasižiūresime, ar dauguma Europos šalių išgirs Lietuvos poziciją dėl ES ir Rusijos derybų pradžios ir ar įtrauks Lietuvai svarbias nuostatas į derybų programą, juk Lietuva teisėtai reikalauja, kad Europos Sąjunga paskatintų Rusiją įvykdyti jos pažadėtus įsipareigojimus. Vis dėlto ir pagrįsti Lietuvos reikalavimai neretai skęsta Europos didžiųjų šalių pasėtame abejingumo šyde. Tuomet kyla klausimas, kokią ateitį turi sąjunga, kurios mažosios valstybės narės nėra lygiavertės didžiosioms ir kurioje nuolat vyksta ginčai ir nesutarimai? O tuomet ar Europos Sąjungos taip vertinama lygybė ir brolybė iš tiesų puoselėjama? Šiuos klausimus kol kas verta palikti atvirus diskusijoms, o atsakymus į juos sužinosime jau artimiausioje ateityje.
    Vis dėlto Europos Sąjungos teikiamos ekonominės lengvatos bei skiriama parama Lietuvai yra ypatingai reikalingos, ne mažiau svarbus Lietuvai ir NATO, kuriam priklausančios šalys garantuoja saugumą ir gintų nuo imperialistinių Rusijos siekių iškilus karui. Tiesa, labai abejotina, jog Kremlius bandytų šiandieną savo imperialistinę politiką įgyvendinti brutualaus karo pavidalu. Pamažu ir žodis „karas“ įgyja kitą, ekonominę prasmę. Rusija, turinti gausias naftos ir dujų atsargas, drąsiai manipuliuoja Europos didžiųjų valstybių valdovais, o Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių mums ne tik kenksminga, bet gali tapti ir pražūtinga kilus nesutarimams su šia Rytų valstybe milžine. Šiuo metu Kremliui puikiai sekasi vykdyti savo tikslus – jau pavyko įsigalėti Europoje ir priversti didžiąsias Europos šalis nuolaidžiauti bei Rusijai daryti įvairiais išlygas. Koks bus sekantis žingsnis ir ar tikrai mes galime jaustis saugūs? Mažytės Lietuvos interesai ir pozicija Europos Sąjungoje dažnai ignoruojama, nuleidžiama juokais ar net smerkiama, o Vakarų šalių pasyvumas išties kelia nerimą.
    Lietuva padarė didžiulį žingsnį sugriaudama Raudonąją imperiją ir iškovodama nepriklausomybę. Tačiau dabar nepaprastai svarbu susivienyti dar kartą ir bandyti paversti Lietuva mažiau priklausomą nuo iš Rusijos importuojamų gamtos išteklių, jos bendrovių ar jos padalinių įsigalėjimo mūsų rinkose ir siekti atsiriboti nuo Kremliaus sėjamos propogandos ir mums proteguojamų kandidatų, kurių uždavinys – ne tik trukdyti Lietuvos pažangai, bet kartu ir siekti destabilizuoti padėtį šalyje ir savo politiniais sprendimais griauti gerą Lietuvos vardą kitų Europos šalių akyse. Rusijos vadovai dar nepamiršo, kad ji vos prieš 18 metų priklausė Sovietų Sąjungai, ir jie neabejotinai siekia, jei ne vėl ją okupuoti, tai bent per atstumą reguliuoti čia priimamus politinius sprendimus bei didinti savo įtaką. Per šiuos 18 metų žengiame teisingu keliu: įveikta šalyje vyravusi ekonominė krizė, sėkmingai nors ir pamažu įgytas kitų valstybių pripažinimas ir  su jomis užmegzti tvirti bei draugiški santykiai. Be to, Lietuvai pavyko įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Tikrai daug pasiekta tiek tarptautinėje arenoje, tiek ir šalies viduje,  bet vis dėlto ar per tuos metus mes išlikome vieningi ir laisvi? Nors Lietuvos nepriklausomybė jau ir sulaukė pilnametystės, bet ar mes esame politiškai brandūs, ar gebame išrinkti Lietuvai atstovauti pačius tinkamiausius kandidatus? Ar gerbiame vienas kitą kaip brolį ar sesę?
    Jeanas Jacquesas Rousseau teisingai pastebėjo, kad šalis, kurioje atsiranda žmonių, kuriems nesvarbi valstybės ateitis, pasmerkta žlugti. Padėtis Lietuvoje kelia pagrįstą susirūpinimą ir susidariusią situaciją būtina taisyti. Juk norint įgyvendinti demokratiją turime paisyti tautos balso, o jis Lietuvoje kuo toliau, tuo tylesnis. Tampame priklausomi nuo politikų manipuliacijų, nemokame savarankiškai pasirinkti, mūsų pirmus žingsnius žengianti demokratija kelia visuomenės nepasitenkinimą, o neretai ir viešą pasipiktinimą. Išrinkti kandidatai vis dažniau atstovauja tik tam tikro socialinio sluoksnio interesus, ar tik bando pasipelnyti iš savo užimamų pareigų.. Vis dėlto, nustokime burnoti, nebekeiksnokime valdžios, nes tik mūsų apolitiškumas ir menkas politinis išprusimas  yra pagrindinė priežastis, kodėl gyvename ne taip gerai kaip kad galėtume. Pasinaudodami mūsų abejingumu bei negebėjimu susigaudyti mus supančiame abejotinos informacijos sraute, aukštus postus valdžioje užima  Rusijos proteguojami ar korumpuoti kandidatai, kurių uždavinys yra tarnauti ne mūsų gerovei, o tik atlikti „iš aukščiau“ jiems patikėtus uždavinius, o gal tik krautis turtus į savo kišenę mūsų visų sąskaita. Taip pat skaudu, kad vis dar išlikęs tas jau sustabarėjęs nusistatymas prieš politikus, kurių dėka tiek daug pasiekėme per tuos neilgus nepriklausomybės metus. Tai gali paliudyti ir Vytauto Lansbergio pavyzdys. Žmogus, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę, dabar šmeižiamas ir  visiškai nepagrįstai tam tikrų asmenų drabstomas purvais. Galbūt jo išsakyta aštri nuomonė vis dar gąsdina Kremlių ir visos to šmeižto kompanijos – tik propoganda, paskleista siekiant dezinformuoti visuomenę ir skatinti ją neįsiklausyti į politiko žodžius? 
    Lietuvoje renkant valdžią padaryta jau ne viena klaida.  Kandidatai populistai rinkimų kampanijos metu pasinaudoja žmonių aklu pasitikėjimu ir jų tušti pažadai visgi leidžia jiems užimti aukštus postus valstybėje. Pirmoji didžiulė klaida ir didžiulis trikdis tolimesniam Lietuvos tiek ekonominiam, tiek kultūriniam vystymuisi buvo padaryta dar 1992 metais, kai į Seimą buvo išrinkti ekskomunistų partijos atstovai, stabdę šalies spartesnį vystymąsi ir ne visuomet teisingai sprendę susidariusias problemas. Žinoma, daug klaidų padaryta ir vėliau, kurių viena ryškiausių – tai Rolando Pakso išrinkimas ir po to sekęs gausius atgarsius Europoje sukėlęs išskirtinis ir unikalus prezidento apkaltos procesas, po kurio už priesaikos sulaužimą ir Konstitucijos pažeidimą jis neteko posto. Tai buvo pirmasis impyčmento atvejis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Gaila, bet  ir po skandalingo prezidento nušalinimo, rinkėjai išlieka apolitiški arba ir toliau klysta rinkdamiesi savo atstovus. Tai akivaizdžiai rodo populistinių partijų (Darbo, Tvarkos ir teisingumo) pergalės Seimo bei Savivaldybių rinkimuose. Iš nesenos praeities jau galėjome įsitikinti, kad jų pažadai rinkėjams taip ir lieka neištesėti, o įsipareigojimai lieka tik papuošti partijos programą.
    Tad pabandykime bent vieną kartą rinkdami valdžią netikėti mums brukamais klaidingais stereotipais, kurie tėra tuščia propoganda ar bandymais gražiais vaizdiniais pridengti ekspansyvią Kremliaus politiką, ir pasirinkime tinkamiausius bei garbingiausius savo atstovus. Kaskart keikdami politikus susimąstykime, ar išties patys siekiame, dirbame, kuriame, tarnaujame savo šalies naudai. Juk Lietuva – ne tik žmonės užimantys aukštus postus Seime ir Vyriausybėje, ne tik veidmainiai ir apsimetėliai, bandantys suteršti mintis populistinėmis nesąmonėmis ir laužtomis iš piršto pasakiško gyvenimo iliuzijomis. Ne! Lietuva – tai mes. Kiekvienas esame dalelė šalies, kurioje gimėme ir užaugome. Galbūt kartais sunkiomis akimirkomis daugumą iš mūsų aplanko mintis pasitraukti, išvykti, išsižadėti savo šalies ir ieškoti geresnio rytojaus užsienyje. Tačiau nepamirškime, kad būtent mes kuriame Lietuvą ir tik mums tenka ši atsakomybė. Tik mes esame jos dabartis ir ateitis. Kiekvienas iš mūsų yra lašelis upės, nešančios mūsų šalį į kitokią ateitį.  Mūsų idėjos, mintys ir darbai reikalingi ir net būtini, kad mūsų tėvynė iš naujo taptų žinoma, vertinama ir gerbiama.
    Neretai šloviname praeities didvyrius, jų garsius žygius dėl Lietuvos laisvės. Tad neapvilkime jų, gerbkime protėvių pralietą kraują, kurio kiekvienas lašelis įpareigoja mus sąžiningai dirbti Tėvynės labui. Parodykime pasauliui savo tikrąjį veidą. Nepasiduokime, susikibkime rankomis, iš naujo pamilkime žemę, kurioje gimėme, būkime atkaklūs, vieningi ir kartu kurkime Lietuvos ateitį.
    Laisvė – ne tik mums suteikta galimybė, o kartu ir didžiulis išbandymas bei atsakomybė kurti naują Lietuvos istoriją. Žmonės labai greitai atrado laisvės teikiamus „malonumus“. Kiekvienas puikiai žino savo teises ir keikia savąsias pareigas  ir įsipareigojimus valstybei. Vis dėlto laisvė nėra tik malonumas, laisvė – tai galimybė paversti savo šalį saugesne ir patrauklesne vieta gyventi, įrodyti, jog brolių ir seserų pralietas kraujas ir dėl laisvos Lietuvos paaukoti gyvenimai mums nėra beprasmiai. Laisvė – didžiulis uždavinys įrodyti, jog galime savo rytojų kurti be komandų „iš aukščiau“, jog mokame patys kurti mūsų valstybės naują veidą, jog mokame būti nepriklausomi. Visiška vienybė „auginant“ Lietuvą gal ir neįmanoma dėl skirtingų mūsų interesų bei požiūrių. Tačiau be galo svarbu būti ir laisviems, ir kartu  suderinti skirtingus interesus bei siekti vieningo tikslo – geresnio Lietuvos rytojaus. Mes buvome Lietuvai reikalingi prieš 18 metų, bet esame dar  reikalingesni  šiandien. Dabar mūsų tautos uždavinys daug sudėtingesnis – iškovota nepriklausomybė įpareigojo mus įrodyti, jog gebame rūpintis ir puoselėti savo valstybę.
    Laisvė – tai ne tik būtinybė ginti savo šalį nuo priešų, bet ir pareiga gerbti savo svečius. Paikas ir nebrandus nacionalizmas, kurio vienintelė jėga – nepagrįsta fizinė prievarta prieš kitataučius – neturėtų teršti Lietuvos vardo. Turime suvokti, kad meilę savo šaliai galime išreikšti tik savo dorais darbais jos labui, o ne nepagrįstais smurtiniais išpuoliais diskredituodami ją kitų Europos šalių akyse, o kartu ir menkindami jos autoritetą. Laisvė nėra absoliuti sąvoka - turime teisę pasirinkti, bet kartu ir privalome jausti atsakomybę už savo poelgius ir suvokti jų padarinius. O juk kiekvienas Lietuvą aplankęs žmogus neša tik garbę mūsų šaliai. Vadinasi, esame žinomi ir turime, ką parodyti, turime, kuo didžiuotis. Mus vienija tikrai ne tik alus ir pergalės krepšinyje. Mus vienija viena gražiausių ir skambiausių kalbų pasaulyje. Ji iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų mažiausiai pakito per tris tūkstančius metų. Mus vienija didingas protėvių palikimas – aibė kultūros paminklų, išlikusių nuo seniausių laikų. Be to, mus vienija ne tik šlovinga mūsų praeitis, bet ir galimybė kurti nepriklausomos Lietuvos ateitį. Panaudokime iškovotą nepriklausomybę siekdami gerovės ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir visai Lietuvai, o kartu ir kiekvienam iš mūsų. Nepamirškime, jog kiekvienas esame mažas saulės spindulys, puoselėjantis besiskleidžiantį Lietuvos žiedą, lašelis nunuslūgstančios sraunios upės, sparčiai tekančios į geresnį Tėvynės rytojų, tad išlikime stiprūs, laisvi ir vieningi.