Paskutinė Jargono kova (3)

Jis stovėjo prieš liepsnojantį laužą, kurio kitoje pusėje sėdėjo senas, gerokai rūstaus veido vyras. Riebaluoti, ilgi jo plaukai buvo suraišioti virvele iš žolių. Akys pasislėpė giliai akiduobėse, o amžius apvijo jas garbingomis raukšlėmis. Taip pat ir lūpų kampučius. Apsigobęs storu lokio kailiu, senis šildė savo kaulus, džiaugdamasis ramiu vakaru ir vis dar gausia šeimyna.
Žmona jau buvo mirusi, abu sūnūs virto puikiais medžiotojais. Vyresnėlis vadovavo savo nedideliam būriui, jie visados parnešdavo mėsos, net jeigu žygis užtrukdavo kelias ilgas dienas.
Duktė liko tik viena – dvi mergaitės žuvo, taip ir nesulaukusios brandos. Ji sėdėjo šalia tėvo, kairiąja laikydama platų varnalėšos lapą, nukrautą džiovintos mėsos ritinėlius. Beveik visi anūkai jau nuėjo miegoti, tik du, likę prie laužo, žiūrėjo į svečią didelėmis akimis.
Genties žmonės jį pažino.
- Garbingasis Akmenie, - prabilo Jargonas, - aš atėjau pranešti, kad jūsų gyvenimo vanduo baigia ištekėti. Jums dovanojama viskas, su kuo pats esate susitaikęs. Visa kita jums teks atleisti sau pačiam. Jūs išeisite greitai ir be skausmo, jeigu priimsite į save mirtį. Tereikia prasižioti, jeigu sutinkate.
Jis ištiesė delną, kurio viduryje juodavo dovana.

- Greitai ir be skausmo, - lėtai ištarė Akmuo. – Tai nėra tikro kario kelias, Amžinasis Krankly. Mano moteriai tu galėjai pasiūlyti savo dovaną, tačiau aš ne moteris. Man nereikia tavo greitos mirties. Tik ne tokios, ne...
Tyloje traškėjo liepsnos, rydamos laužavietėje šakas.
Kiekvienas, esantis čia, žinojo, ką reiškia Jargono – Amžinojo Kranklio atėjimas. Senojo vado atsakymas buvo netikėtas visiems.
Netgi pačiam Jargonui, kuris stovėjo sustingęs, ištiesęs ranką, nežinodamas, ką tokiu atveju daryti.
Tūkstančiai  vyrų, moterų ir vaikų kadaise paėmė iš jo dovaną ir išėjo ramiai šypsodamiesi, nejusdami jokių kančių. Šimtai genčių pažinojo Amžinąjį Kranklį ir atiduodavo savo gyvybes su palengvėjimu. Kartais jis leisdavo moterims atsisveikinti. Kartais sutikdavo palaukti, kol tėvai paglostys vaikų galvas ir patogiai įsitaisys savo gultuose paskutiniam miegui.
Tačiau nė vienas iš jų neatsisakė priimti dovanos. Nė karto!
Akmuo buvo pirmas, kuris nepanoro paklusti.
- Aš reikalauju, - pasakė Jargonas, neketindamas trauktis. Laiko jis turėjo daug, galėjo ir neskubėti. Daug svarbesnis buvo Akmens laikas.
- Tu man duodi mirtį, - paniekinamai pasakė genties vadas. – Aš jos neimsiu. Mirtį reikia pasitikti kovoje, Amžinasis Krankly. Ar sutiksi mane nugalėti lygioje kovoje?
Sprendžiant iš jo žmonių žvilgsnių, jie savo vado sprendimui buvo linkę pritarti.

Jiedu kovojo ietimis, stebimi pusšimčio porų akių. Jargonas visai nemokėjo pulti ar gintis, todėl pirmus dvidešimtį mūšių pralaimėjo labai greitai. Jį tiesiog nusmeigė.
Kiti dvidešimt susirėmimų su Akmeniu truko kiek ilgiau – jis mokėsi, pamažu įgavo įgūdžių. Tačiau vis tiek žuvo, palikdamas kaskart naują kūną gulėti po Akmens kojomis. Jo kūnus genties vyrai degino, nuvilkę prie upės. Pamažu ten augo masinis Jargono kapas.
Jis nežinojo, kiek bandymų jam prireikė, kol pavyko suduoti mirtiną smūgį. Akmuo žuvo kario mirtimi, papildomai išgyvenęs visą savaitę, o Jargonas po to nuotykio miegojo dvi nuoseklaus laiko paras, nekreipdamas dėmesio į tūžtančią Kivą.

Tačiau nuo to laiko tokių iššūkių tik daugėjo. Jargono laimei, sekančius jis pasitiko jau pasiruošęs.

---

Galvoje dūzgė, lyg kokiame avilyje.  Jis vargais negalais pramerkė sunkius akių vokus, bandydamas sukoncentruoti žvilgsnį.
Buvo surištas ir stačias pririštas prie kažkokio kieto paviršiaus. Galėjo lažintis, kad nugara jaučia metalo vėsą. Galvos nevaliojo pakrutinti – ji irgi pasirodė įtvirtinta, suveržta per kaktą diržu.
Jargonas užsimerkė, stengdamasis prisiminti, kas jam nutiko ir staiga pajuto – Taidži, jo paskutinis užsakymas, gyvenantis skolon... kiek laiko?...
Jis tebebuvo gyvas.
Negana to - Taidži buvo labai toli. Pernelyg toli. Greičiausiai jį apsvaigintą išgabeno lėktuvu, kuo toliau nuo aukos. Kažkoks Tomis, taip...
Deja, jis Tomio nematė savo akimis. Tomių Žemėje daugybė. Visi, kuriuos matė, sėdėjo priešais Taidži.
Jargonas netgi prisiminė vieno iš jų vardą bei „kvapą“.

Įkyrus dūzgimas neleido susikaupti.
- Kodėl niekas nežiūri į šitą pusę?! – suriaumojo kažkas, esantis patalpoje. – Smegenų bangos pasikeitė iš deltos į betą! Juk liepiau jį laikyti užmigdytą!
- Bet sere, aš gavau įsakymą iš pono Venzo pradėti bandymą su elektromagnetais...
- Ar rezonatorių įjungėte?
- Žinoma.
Jargonas klausėsi pokalbio, bandydamas įsidėmėti kiekvieną ištartą vardą bei pavardę. Tokioje padėtyje jis buvo pirmą kartą savo gyvenime. Pagrobtas, surištas, tyrinėjamas kaip kokia pelytė, prišerta eksperimentiniais vaistais.
- Puiku. Nuo čia vadovausiu aš. Jūs įsitikinę, kad pašalinote visą metalą iš patalpos?
- Žinoma, sere. Pats keturis kartus tikrinau.

Vadinasi, tas šaltas daiktas – ne metalas?..
Jargonas pabandė pasukti galvą, bet tai pasirodė neįmanoma. Nors ir girdėjo vieną pavardę, jos jam neužteko. Venzų Žemėje taip pat daugybė. Jargonas troško išvysti bent vieną savomis akimis, „užuosti“ žmogaus esybę su visu vardu ir jo laiku.
Deja, jie lyg žinodami stengėsi nevaikščioti priešais jį.

Patalpoje staiga ėmė gausti kažkas milžiniškas, pasislėpęs sienose, lubose ir po juo. Garsas pamažu stiprėjo, lyg įlėtai bėgėjantis kažkokiai detalei. Jargonas pajuto šaltuką – kas žino, koks triukšmas jo laukia, kai tas daiktas pasieks savo greičio ribas?..
- Dešimt procentų, - pakomentavo tolimas balsas. – Dvylika...

Velniškai įdomu, kokią šito kūno savybę galima ištirti elektromagnetu?... Jargonas mažai išmanė apie mokslą, tačiau apie magnetinį lauką supratimą turėjo. Stiprūs magnetiniai laukai kenkė elektronikai, tačiau ne žmonėms. Antra vertus, žmonės ilgainiui nuo stiprių magnetinių laukų  susirgdavo įvairiomis ligomis. Tačiau jam tas negrėsė – Kiva galėjo išgydyti bet ką. Galų gale, jam užtenka numirti ir jam bus suteiktas naujas kūnas.
Tai ką gi jie visgi čia sugalvojo?...
- Aštuoniolika procentų, - tęsė kankintojai.
- Ką jūs čia dirbate, vyručiai? – staiga įsiterpė naujas balsas.
Jargonas prisiminė jį jau girdėjęs. Bene Tomis, pavaišinęs jį elektrošoku Taidži namuose?
- Mes įjungėme elektromagnetus, pone Venzai. Prašau, nesiartinkite su metaliniais daiktais prie stiklo...
- Matau, kad įjungėte. Tačiau niekaip nesuprantu, kokio velnio žaidžiate su dešimtadaliu jo galingumo. Vokiečiai antrojo pasaulinio karo metais juo kuopą vyrų pradangino. Su dviem kreiseriniais laivais. Ir jie tikrai tuo metu netaupė elektros energijos. Junkite šitą daiktą maksimaliu pajėgumu, Maiklai!

Tomis Venzas, Maiklas…
Ak, jeigu bent akies krašteliu, bent vieną pamatytų!

Gaudesys staiga ėmė augti sparčiu tempu, suvirpindamas žemę po juo. Jargonas visu kūnu pajuto, kaip erdvė šioje patalpoje prisipildo kažko grėsmingo, o regėjimas silpsta, tarsi artintųsi nuomaris. Negana to, ausyse pradėjo spengti.
Pritemusiomis akimis Jargonas dar matė, kaip patalpai, kurioje stovėjo prirakintas, nutinka kažkas keisto – sienos ima raitytis, mirguliuoti, lyg ketindamos išnykti.
Tačiau spektaklio pabaigos nesulaukė. Stiprus trūktelėjimas pagrobė jį į kitą vietą.

---

- Tu išprotėjai? – jaudinosi Kiva, vaikščiodama po celiarą tarp dviejų raižytų kolonų, pirmyn ir atgal. – Jargonai, juk tau grėsė pavojus! Kodėl nesprukai iš tos vietos?!
- Turėjau vilties pamatyti bent vieną iš jų. Kažkas mane sumedžiojo, o aš net neturiu informacijos apie juos. Be to, ką jie man būtų padarę? – pyktelėjo vyras. – Nužudę blogiausiu atveju. Aš jau daug kartų miriau, Kiva.
- Žmonės pastaraisiais šimtmečiais pasidarė pernelyg protingi, - papurtė galvą nimfa. – Ar tu bent įsivaizduoji, kur tave įkišo?
- Jie sakė...
- Girdėjau, ką jie sakė! Tavo laimė, kad aš turiu daugiau laiko nei tu studijuoti jų mokslą. Du elektromagnetai, persidengiantys stiprūs laukai. Fašistai su jais jau prisižaidė, be žinios pradangino krūvą žmonių. Niekas daugiau jų nematė, o jų laiko fragmentai išnyko iš mūsų sąrašo! Man tuo metu visai nebuvo juokinga, Jargonai!..
Ji klestelėjo ant krėslo krašto ir braukė abiem delnais per akis ir skruostus, sunkiai atsidusdama.
- Su jais nebegalima žaisti,  - pasakė. – Per daug tave myliu, kad leisčiau vykti tokiems dalykams. Aš pasikalbėsiu su Šeimininku. Tau reikia kažko greitesnio, nei tie akmenėliai. Kažko... nežinau...
- Man atrodo, tu be reikalo... – pradėjo jis, tačiau nepabaigė – Kiva jau verkė, nervingai delnais šluostydama tekančias ašaras.
Nimfa pašoko ir nusisuko, žengdama miegamojo link. Jargonas kiek pasvyravo, tada nukėblino iš paskos, vyriškai galvodamas apie paguodą, kurią galėjo suteikti moteriai. Atsidėkodama ji galėtų suteikti jam kai ką daugiau. Jam beliko pabandyti ir įsitikinti.
- Pasiimk revolverį, - staiga paprašė mergina, suvaldžiusi savo emocijas greičiau, nei jis suspėjo pasiekti duris. – Tau reikia, Jargonai. Taidži dabar tavęs nesitiki, jis bus atsipalaidavęs. Nušausi jį be jokios įžangos.
Ar girdi, Jargonai?..
Jis galvojo.
- Brangusis, tu vėl žiūri taip, tarsi ruoštumeisi motinos Teresės misijai, – Kiva žengė artyn, purtydama galvą. -  Patikėk manimi, tau antrą kartą jo neįtikinti. Aš tave pažįstu, Jargonai! Imk tą SUŠIKTĄ REVOLVERĮ!
Tačiau jis išnyko.
Kiva suklykė iš savo bejėgiškumo, parpuldama ant grindų.

---

- Paskolinsite man šitą? – Jargonas parodė į mobilų telefoną, besimėtantį ant žemo stalelio, nukrauto žurnalais.
Vyras linktelėjo, galvodamas visai ne apie tai. „Mirties dievas“ jam ką tik suteikė papildomas tris gyvenimo valandas mainais į valandėlę internete ir mobilųjį telefoną. Tiek laiko buvo pakankamai, kad būtų galima atsisveikinti su šeima ir giminaičiais.
Iš kur jam žinoti, kad mirtis turėjo ateiti visai ne dabar o tik po minėtų trijų valandų? Jargonas neketino švaistyti. Tik ne dabar, kai vos per plauką nesusipyko su Kiva.

Vieną iš Taidži žmonių jis prisiminė. Vyrukas gana jaunas, tačiau jo gyvenimo laikas buvo kažkodėl sutrumpintas. Taip nutikdavo gana dažnai, Jargonas jau seniai nustojo svarstyti, kodėl egzistuoja tokie skirtumai. Taip buvo ir viskas. Kartais jam tekdavo išlydėti ir visai mažus vaikus, nors galbūt jų būtų laukęs ilgas gyvenimas. O gal jie būtų žuvę kur nors turistiniame žygyje, su visu autobusu nulėkę nuo tilto – kas žino? Jargonas seniai nebesvarstė tikimybių.
Elektroninė telefonų knyga apie Taidži neturėjo jokių duomenų. Šiais laikais retas kuris benorėjo fiksuoto telefono ryšio. Laimė, antrasis variantas pasiteisino – vyras, vardu Raigo, vienas iš Taidži žmonių, pasirodo, buvo gana senamadiškas.
Jargonas klausėsi signalo, viena akimi stebėdamas musę, įkliuvusią tarp dviejų lango stiklų. Ji jau neropinėjo, ieškodama išėjimo į kitur, kur galėjo būti maisto. Musė jau nusilpo, susitaikė ir pasidavė. Ji buvo niekingai mažas praradimas Visatai.
- Kalbėk! – pabudo telefonas.
- Ponas Raigo?
- Gal. Kas klausia?
- Mes visai neseniai matėmės, kai buvote Taidži kompanijoje. Aš Jargonas.
Tyla.
- Pone Raigo, aš turiu jums gana palankų sandėrį, - tesė Jargonas. – Kaip jau supratote, jūs mano sekantis taikinys.  Turėčiau dabar stovėti prieš jus ir tiesti jums mirties akmenį, tačiau, kaip matote, kalbamės gana nemažu atstumu. Aš suteiksiu jums papildomą parą, jeigu per ateinančias dvi valandas užmušite Taidži vietoje manęs. Priemonės man nerūpi. Ar jūs klausotės?..
Telefone girdėjosi lengvas šnopavimas.
- Taip, - galų gale atsiliepė Raigo. – Aš girdėjau.
- Maža entuziazmo jūsų balse, - šyptelėjo Jargonas. – Vertėtų pridurti, kad dabar esu labai prastos nuotaikos. Ir abejoju, ar man verta rodytis jūsų akyse be ginklo su itin plačiu vamzdžiu po to, ką Taidži man iškrėtė.
- Tai nebuvo Taidži sumanymas, - pasakė Raigo. – Amerikiečiai jam pasiūlė sandėrį prieš dvi dienas...
- Palaukite, o iš kur jie žinojo, kad aš pasirodysiu būtent tuo metu?
- Smulkmenų aš nežinau. Tačiau Taidži čia niekuo dėtas. Jis tik apsidžiaugė galimybe ilgiau pagyventi, jeigu jūs iš tiesų būtumėte pasirodęs, šifu Jargonai.
- Sprendžiant iš jo paskutinių žodžių, jis PIRKO iš amerikiečių tą galimybę. Vadinasi, jis viskuo čia dėtas,  Raigo. Tai kaip dėl mūsų sandėrio? Ar ir jūs tikite amerikiečių pažadais išvengti manęs?
Vyras dvejojo kitame ryšio gale.
- Jeigu... aš nužudysiu Taidži... ar jūs duosite man mirties akmenį?
- Sutarta. Aš jus susirasiu, Raigo. Malonios jums papildomos paros. Galite man neskambinti, aš pajusiu, kai darbas bus atliktas.

Dabar beliko laukti. Jargonas padėjo telefoną prie kompiuterio, atsisveikino su buto šeimininku ir išėjo, žinodamas, kad čia dar sugrįš. Gal greitai, o gal ir po šimto metų. Savo asmeniniu laiku...
Ketino trumpai pasivaikščioti, prieš sugrįždamas pas įpykusią Kivą. Dar belipdamas laiptais pajuto, kaip Taidži staiga pranyksta iš jo galvos.
Raigo greičiausiai buvo visai arti. Ir jis nedvejojo.

Staiga Jargonas sustojo nustebęs - Raigo „kvapas“ taip pat išnyko.
Po velniais, kas ten dedasi?..

Jis kurį laiką stovėjo, bandydamas ką nors pajusti. Ne, nieko. O visgi gaila – Raigo turėjo dar visą mėnesį, jeigu ne daugiau.
Jargonas juto gėdą, kad taip bjauriai sublefavo. Gal visgi reikėjo paklausyti Kivos ir imti „sušiktą revolverį“?
„Antra vertus“, – pagalvojo, žengdamas per pakopas žemyn, - „tebūnie tai kompensacija už Borisovo ir Taidži viršvalandžius. Vis tiek – daugiau tai nepasikartos. “
Už lango, į nakties dangų kažkas pykštelėjo petardą.
„Gal... “