Sapnas prieš langą

Taip labai peršti akys. Visą dieną negalėjau pažvelkt aukščiau, į saulę. Ta šviesa stabdė žvilgsnį ir priversdavo jai nusilenkti kiekvienasyk, kai tik trokšdavau pamatyti kas ten, danguje.
Galva užgulta, jaučiu tai, tačiau nesuvokiu. Guliu beveik be sąmonės. Nuovargis galutinai mane pakirto.
  -  Kodėl nevalgai? -mama žvelgia į mane, stovėdama prie palangės, tačiau nežiūri į akis.
  -  Kodėl nevalgai? Aš jo ieškojau septynerius metus, kad galėčiau gauti. O dabar nevalgai.
Plytelėmis išklotas kambarys. Baltos, mėlyni dryželiai. Visos sienos, žinau tai, tačiau matau tik kampą. Vieną to kambario kampą. Nėra kriauklės, nėra dušo. Tai vonios kambarys. Kampe žmogus susigūžęs ir užsimerkęs iš skausmo. Nežvelgia aukštyn. Diržas raukšlėtose rankose. Metalinė sena sagtis, aplaužyta ir su juodomis dėmėmis.
  -  Valgyk, - sako mama.
Moters rankoje sagtis.
Ant palangės prie gėlių kiaušiniai. Aš valgiau vieną. Jis prapjautas, o trynys toks geltonas. Kietai virtas kiaušinis maišelyje. Aš negaliu į jį žiūrėti. Jo nevalgiau - tai jis.
Mamos tėvas kampe, baltam ir šaltam. Jį užmušė  diržo sagtis rankose. Moters rankose.
  -  Bet juk tai galėjo būti vaikas. Aš negaliu valgyti. Juk jis - tai aš.
Nuovargis atslūgo, tačiau vis dar negaliu atmerkti akių. Jos bijo pro langą sklindančios šviesos. Akinia kažkur ant lovos. Jie sveiki tik ties kojele įskeltas stiklas.
Man taip skauda koją. Tai diržas nuspaudė savo metaline galva.