Emmanuel Morgan Overgreen ir Spyglius. Žingsnis nuo Meilės iki užmaršties. Mano išgyvenimai.

Lipau mažais betono laiptais
Tikėjausi, kad Tu
Pavirsi mano laime
Būdamas kartu
Tikėjausi, kad Tu įklimpsi į mane
Taip pat kaip ką tik aš įklimpau į Tave
Bet...
Vos tik pravėriau
Dešimtos palatos duris
Tavo grožis smigo į mano akis
Per mano širdį
Šimtą kartų pervažiavo traukinys
Tada pirmą kartą
Pasijutau kaip kvailys
Bet...
Visas tris dienas
Kol buvau su Tavim
Mano kvaila širdis
Bandė susisprogdint
Ji buvo laiminga
Laiminga kaip vaikas
Mažytis ir gležnas
Vos gavęs saldainį...
Maniau, kad tai
Geriausia kas man gali nutikt
Bet...
Susilietus mūsų lūpoms
Pakilau į padangę
Ir tą pačią sekundę
Susmigau į asfaltą.
Širdis ėmė žviegti
Tu jos negirdėjai
Jau tada nenorėjau gyventi
Bet...
Dar po savaitės
Tu grįžai namo.
Vos po dienos
Pasikvietei mane
Atbėgau iškart...
Ir kas dabar?
Nevyniojom į vatą
Ir nieko nelaukėm
Viens kitą pamatę
Paguldėm padangę
Buvo gerai
Bet...
Mano savigarba dingo
Kartu su baltu laku
Išėjo visam laikui
O tikėjaus, kad trumpam.
Ir kas dabar liko?
Mes vienas be kito.
Visi jausmai dingo
Ir jau nebe grįš.
Bet...
Tu vis dar many
Negaliu Tavęs išmest
Turbūt Tu per didelis
Nes aš Tavęs nepakeliu...