skilimas

Šis rūkas netvirtas ir blaškosi kūnai
po miegančio miesto gatves neramiai,
atrodo nukaukši  į naktį bastūnai
ir švyti žibintų neryški dvasia.

Atrodo atgimčiau prie blunkančių sienų
iš skylančio lukšto – žmogaus atmaina,
bet byra sidabras ir ubagas žiūri,
kaip lengva per naktį pavogti mane.

Kaip lenva pragerti ir nieko nesakius
išlieti šlapimą ant sienų nykių -
netikras gyvenimas bėga srovelėm
o aš prasikalti iš lukšto turiu.