Pasimylėjom

Liepžiedžiai nuo medžių krito kalbėjome sonetais
Buvo viskas vėjais tiesiog bučiavomės iš lėto
Žalioj gelėtoj pievoj žiedais baltais apkritę
Gulėjom, laisvė rankoms, geidėme viens kito
Fotografas bandė pagaut akimirka žavinga
Pamiršę gėdos jausmą įsijautėm žaismingai
Liesdamas kojytes jaučiau kaip sniegas tirpsta
Švelnios odos krūtinė glaudėsi ir šildė
Liečiant lupomis liežuvį pajaučiau sustingo
Kodas šypsenos akių išdavė patinka
Leisk įeiti, vidumi tariančiam svaigti
Geismui mirštant artumos išeiti
Ilgai netrukti paiimti ir pabaigti
Taip paprasta lengva su tavimi gyventi

Dabar taip tuščia
Žiedlapiai menantis aistras
Iliuzija tavo pėdų einančių per jas
Nežinau ar tai romantiška
Buvai laiminga
Foto gavosi fantastiška