Dabar tai jau tikrai girdėsiu - artinies
nė vardo neištardamas, čia, šalimais...
Skaičiuodavom žingsnius ir laukdavom -
aš ir poetas lapuose
visais lig vieno ir dulkėtais vakarais.
Trapesnis šitas garsas už negirdimą,
už pienės pūko nutūpimą ant žolės
jau dvidešimtą kartą žąlant skersgatviams
išvaikščiojau visus, ir jei tavęs nėra tenai
tarputvorių krūmokšniuos glaudėsi
jautimas, kad turbūt vėl praklausiau.
Dabar tai jau tikrai mylėsiu artimą
pakirdus būsiu, kai diena išauš
surask mane dabar, surask,
nes jeigu nesurasi
Užtrokš. Pražus. Pavirsiu
pilkesniais už akmenį
negyvesniais nei kelias pelenais