Apgaulės vedini

Tegu sūrios ašaros nuplaus purviną sielą,
Te gili rauda išraus geležinę neviltį.
Apsiraizgiusios gyvatės smaugs paliegusias mintis,
Tu skrieji bejėgiu pasauliu visatos beprasmybėj.

Ko aimanuoji vienas čia palikęs?
Ką palikai čia tu, kad taip kamuojies?
Juk šioj žemėj viskas laikina ir nereikšminga,
Tikroji esatis kažkur toli už mūsų laukia...

Džiaugsmo lašu paspringsim kaip iš skurdo taurės,
Ekstazės verdančiu krauju visi mes sutepti.
Apgaulės kerais apsigaubsim it pasakoj patekę,
Aklavietės pararyti žūsim, kaip mes to ir verti!