Partizanų saulėlydis #6

Dručkio ausyse atsirado kurtinantis cypimas. Gal dėl to, jog jis nenorėjo išgirsti šio klausimo iš šio vaiko lūpų? O galbūt todėl, jog po šių žodžių lauke stojo mirtina tyla? Jis stovėjo it medis ir žvelgė į tamsią laukymę, o Čarlis žiūrėjo į jo suglamžytą uniformą ir patempęs lūpą bandė suprasti, kas dabar darosi su visais žmonėmis. Jie dabar jam atrodė tokie kvailučiai. Mamytė iškeliavo pas Dievulį, o visi vaikšto išėję iš veidų? Jie turėtų džiūgauti, nes jai teko tokia didžiulė garbė patekti pas Dievulį. „Kvaili žmogiūkščiai“, - tarstelėjo vaikas ir pamatęs, jog atsakymo nesulauks, nuėjo prie mažosios mergaitės. Ši buvo apsiklojusi šiltu pledu ir sėdėjo žiūrėdama į žibalinę lempą. Priėjus Čarliui, ji kilstelėjo pledą ir leido jam prisėsti šalia. Dručkis atsisukęs žvelgė į tą mergaitę ir svarstė, ar ji taip pat suprato, kas čia įvyko. Ji matė, kaip vyrai išnešė tėvo kūną iš pašiūrės, bet, atrodo, vaikui dar nieko nesakė.
  Jogaila giliai įkvėpė ir apsižvalgė. Jo pilvas riaumojo. Su tuo vaiku praleistos akimirkos jame tarsi užmigdė alkį, tačiau dabar – per jo sielą pradardėjus visam sentimentų ekipažui – jo alkis vėl pabudo ir net, berods, dar didesnis. Čarlis girdėjo kaip riaumoja Jogailos pilvas ir abu su mergaite, pasislėpę po bordo spalvos pledu, linksmai kikeno. Jis pašoko nuo kėdės ir nuskuodė į vidų. Vyriokas buvo jau betraukiąs namo, kai vaikas sušuko savo švelniu balsiuku: „Dėde! “. Dručkis atsisuko ir pamatė, jog Čarlis bėgo jo link, nešinas skalsios duonos kepalu, kvepiančios rugiais, didžiuliu kumpio „šliosu“ ir dideliu puodeliu kisieliaus. Jogaila nepaprastai nustebo pamatęs tokį reginį: vaikas, kiek įkabindamas, skuodė link jo su beveik žymiai už save didesniais daiktais.
- Dėde Jogaila, jūs – alkanas? – su krykštavo vaikas.
- Na, žinai... Kaip čia pasakius, - nutęsė vyriokas.
- Jūs nesisarmatykite, prašau, vaišinkitės.
  Jogailos veidą persmelkė stiprus raudonis, kuris tamsoje nors ir nesimatė, bet karštį veide ir kūne jis tikrai jautė. Nedrąsiu judesiu jis paėmė iš vaiko duoną, kumpį ir puodelį su kisieliumi. Tuomet klestelėjo ant žemės ir vis neįsidrąsino valgyti. Nors Jogaila ir ilgai muistėsi sėdėdamas prieš šį puikų maistą, tačiau duonos ir mėsos kvapas greitai atrado kelią į širdį. Tiksliau, pilvą. Jis, pagaliau nieko nelaukęs, ėmė pasigardžiuodamas kirsti maistą. Vyriokas pilna burna kramtė taip garsiai, jog net mažytė, nepageidaujama mintelė neprasiskverbė į jo protą. Vaikas žiūrėjo išpūtęs akis į tą sparčiai judančią burną, kurioje vienu ypu atsidurdavo kone pusė duonos kepalo. Jis negalėjo sustoti žiūrėjęs, nes mechaniškas burnos darbas tiesiog prikaustė jo žvilgsnį. Tuo tarpu Jogaila susikaupęs kramtė ir jautė tikrą palaimą: jau senokai burnoje jis turėjo tokio sodraus skonio mėsos, kuri persipynusi su rūpestingai iškepta minkštutėle duona, lengvai nuslysta plačia gerkle. Kai visa tai jis užgeria kisieliumi, jam atrodo, jog jis ką tik ragavo dangaus. Vyriokas įsivaizdavo, kad pilvas jam dabar garsiai skanduoja „Ačiū! Ačiū! ”. Pabaigęs valgyti, jis atsigulė ant žolės ir įsižiūrėjo į dangų. Kaip ir pirmais pievoje, dabar prie jo priėjo Čarlis ir pasilenkė, žvelgdamas jam tiesiai į akis. „Ačiū tau, berniuk“-, dėkingai tarstelėjo dručkis. Vaikas nusišypsojo ir paspaudė didelę Jogailos nosį. „Prašau“, - su krykštavo jis.
  Tuo metu iš trobos išėjo būrelis moterų. Vienos dar buvo ašarojančios, kitos – jau nuo ašarų suskirdusiomis akimis. Keletas verkiančiųjų eidamos pažvelgė į Čarlį ir visiškai nebetramdė ašarų. Kai kurios kūkčiodamos vis kartojo: „Dieve, Dieve – už ką? “. Čarlis į jas vėl žiūrėjo įtariomis akimis ir linksėjo galvą. Tada priėjo prie vienos iš jų ir, įsikibęs į sijoną, pakeltu tonu paklausė: „Mieloji teta, gal jūs žinote, kur yra mano tėvelis? Man metas į lovytę, o jis mane visados apkamšydavo ir pasimelsdavo su manimi. “ Moteris sustojo panašiai kaip Jogaila: ji žiūrėjo į vaiką tuščiomis akimis ir bandė kažką išlaužti iš burnos. Ji stengėsi tramdyti savo emocijas, kurios, rodėsi, tuoj pralauš apsauginį barjerą. Vaikas vėl įtariai stebėjo moters veidą, kurioje, rodėsi, tvinksėjo ir krutėjo visi įmanomi raumenys. Jis staiga pašoko atgal, suplojo rankelėmis ir pasileido bėgti trobon. „Visi ėjo čia. Tarp jų – ir jis“, - šūktelėjo Čarlis ir įpuolė į trobą.