Žmogus paveiksle

Man veide išsiliejo jaunystė,
Skruostų potėpiais ir lūpų raštais.
Tarsi begalės vaško lašelių
Nuvarvėdami stumdės ir taškės.
Lyg ir vaikiškai juokas skambėjo,
Bet mintis padalino per pusę,
Man daugiau negu aš tenorėjau,
Tau mažiau, kad gyvent neskubėtum.
Ir taip švelniai per plaukus perbraukus
Nejučiom man akis suvirpėjo
Ir tu ašarą švelniai išspaudęs
Man nuo skruosto kaip tėvas nukėlei...