Emocinis pikas

Patekau į emocinį piką. Sustojau Žirmūnų gatvėje ir apsisukau atgal. Nutariau, kad nereikia man xanax kūnui. MAN REIKIA DIEVO SIELAI ATGAUTI. Neįsivaizdavau kaip atrodo verkiantis vyras kunigo akyse. Katedros kunigas buvo labai užsiėmęs ir paklausė kokiais rūpesčiais atėjau. Burbtelėjo, kad nėra laiko ilgesniems pokalbiams ir pasiūlė ateiti po Kalėdų. NEGI DIEVUI NEREIKIA MANO SIELOS? Kažkaip išverkiau, jog reikia pagalbos mano Sielai. Jis pasiūlė prisėsti ir palaukti penketą minučių.
Sėdėjau ir žliumbiau. Nežinau ką galvojo žmonės. Jaučiau juos einančius pro šalį. Netoliese sėdėjo kitas suvargęs žmogelis. Aš liejau nekontroliuojamas ašaras.
Kai priėjo kunigas nežinojau ką sakyti. Šiaip netaip išspaudžiau, jog pavargau nuo gyvenimo ir nebeturiu jam jokio džiaugsmo. Žodis po žodžio jis prakalbino mane. Nepamenu kaip ir ką papasakojau. Pamenu, kad turiu IŠLIKTI GARBINGAS SAU. Pamenu, kad liepė verkti, rėkti, keiktis ir nieko nelaikyti savyje. Pamenu, jog AUKSAS IŠGRYNINAMAS UGNIMI.
Pabaigai pasiūlė uždegti žvakutę. Nuėjau ir paėmęs degtukus bandžiau uždegti žvakutę. Vėliau suvokiau, kad ji jau sudegusi. Matyt negalima UŽDEGTI ŽVAKĖS, KURI JAU PERDEGUSI. Kaip ir išsaugoti praėjusią meilę.
Nuėjau paaukojau į aukų dėžutę. Tada blaškiausi, nes nesuvokiau kur galiu gauti naują žvakutę. Kažkas parodė. Moteriškė paprašė 50 centų, o pas mane tik 200 lt ir 10 latų. Ji neturėjo gražos ir paprašė pasitraukti į šoną. Kažkokia mergina pasiūlė man nupirkti žvakutę, aš pasimečiau, bet padėkojau. SUPRATAU KOL PLANETOJE YRA VIRŠ ŠEŠIŲ MILIJARDŲ ŽMONIŲ, BET KADA GALI TIKĖTIS PAGALBOS RANKOS.
Stovėjau, kalbėjau maldą... degė šimtai žvakučių... prisėdau kamputyje... vis tik gera tikėti...