Velnių medžiotojas 2 : Alibahas (23 dalis)

ŠVYTĖJIMAS



Būdamas visiškame nieke, skaičiavau mintyse, jausdamas augančią paniką. Tas „niekas“ nebuvo toks jau nekaltas, kokį galima įsivaizduoti pakliuvus į akliną tamsą. Aklinoje tamsoje girdi bent savo kvėpavimą, širdies dūžius, kažkokį tolimesnį triukšmelį, tuo tarpu čia – jokių pojūčių, jokio krypties ar laiko jausmo. Net savęs nejauti, negali pajudinti kūno. Kas belieka egzistuojant nieke?
Teisingai – klykti mintyse. Ir skaičiuoti besiseilėjančius kupranugarius, šokinėjančius per kopą.

Suspėjau suskaičiuoti du šimtus ir keturis...

- Edvardai! – pajutau nekantrų plekšnojimą per veidą.
Apsidžiaugęs praplėšiau vokus ir susyk prisimerkiau – toks skaistus buvo būtybės veidas, švytintis melsva šviesa!
- Kur aš?... – suniurnėjau, markstydamasis ir bandydamas atsisėsti. Užpakalį badė kažkokie kampuoti dalykai, gulėjau ant nelygaus paviršiaus. – Kas tu?...
- Nekvailiok, čia aš, - pasakė Emerzidė.
Ji ir buvo ta, kurios veidas švytėjo. Dar daugiau – ji visa švietė, tiesiog spinduliavo iš vidaus. Kai galop, apsipratęs su šviesa, pažvelgiau į ją įdėmiau, likau apstulbintas merginos naujosios išvaizdos.
Emės kūnas liko tas pats, tačiau plaukai iš tamsių virto į sidabrinius, akys taip pat atrodė lyg išlietos iš sidabro. Negana to, ji visa buvo apsiausta keisto, pulsuojančio melsvo švytėjimo. Šviesoje buvo galima įžiūrėti plunksniškas, virpančias gijas, supančias Emerzidę nuolat judančiu, nerimstančiu tinklu.
Ji atrodė žavingai, tačiau kartu ir bauginančiai.
- Kas tau nutiko?
- Turbūt tas pats, kas ir tau, - atkirto ji. – Nežinau. Atsibudau čia, šalia tavęs štai tokia, kokią matai.
Mano ranka irgi švytėjo ta pačia šviesa. Pirštus juosė kelios, lėtai besisukančios plunksniškos šviesos gijos.

Sėdėjau aš ant plataus, plokščio akmens, ant kurio voliojosi nemažai smulkių akmenėlių. Mus supo šeši milžiniški akmeniniai stulpai, tįstantys į viršų ir pranykstantys melsvoje migloje. Jokių debesų, tik švytėjimas, švytėjimas, visur tas švytėjimas...
Netgi akmenys turėjo savo vidinę šviesą, žemė – ir ta persisunkusi melsvumu.
Taip, čia buvo keistai gražu.

Atsistojęs apsidairiau, tačiau, be akmenų, neišvydau jokių kitų daiktų. Jeigu Libo ginklas ir nukrito šioje vietoje, tuomet jį kažkas greičiausiai pasiėmė. Be to, aš net nežinojau, kaip jis atrodo. Galėjo būti tiesiog kažkoks ginklas, o galėjo pasipainioti demonui ir paprastas daiktas – šaukštas, šukos, rūbas...
Ne, nieko panašaus aplinkui nebuvo.
- Čia net nėra didelių akmenų, - pasakiau. – Tų, kur Kroko bičiuliai žemyn mėtė.
- Kažkas šią vietą išvalo? – neramiai apsidairė Emerzidė.
- Greičiausiai. Man čia panašu į kažkokią šventyklą. Plokščias akmuo, apsuptas aukštų stulpų. Panašių dalykų ir žmonių pasaulyje surastum. Tiesa, akmenys mūsuose ne tokie aukšti...
Apėjau aplink „altorių“, vis dar dairydamasis šiukšlių iš žmonių pasaulio, tačiau jau buvo aišku, kad kažkas netingi net žemę išgrėbstyti, kad tik šventa vieta liktų šventa.
Dvelktelėjo vėjas pro tarpą tarp stulpų. Toks vos juntamas, prisodrintas plunksniškų, švytinčių virpesių. Tik dabar išvydau, kad net oras čia išraizgytas permatomais šviesos raštais. Ir visi jie draugiškai sujuda, nuplaukia kažkuria kryptimi, kartu su oru, kartu su kiekvienu įkvėpimu ar iškvėpimu.
- Gal čia ir gražu, - sumurmėjo Emė, - tačiau taip svetima...
Pritariau jai tylomis. Jau norėjau žengti pro kolonas, kai mergina staiga šūktelėjo, sutarškėjo akmenėliai po jos mokasinais.
Atsisukęs išvydau, kaip virš „altoriaus“ ryškėja šviesos stulpas – ir pavidalas jame. Tai buvo permatomas žmogus, šonu lėtai besileidžiantis žemyn. Šviesos stulpas ėmė gausti, plunksniškos gijos sutviskėjo negera kruvina šviesa, lyg venos po permatoma oda. Kuo žemiau pavidalas leidosi, tuo geriau man pavyko įžiūrėti bruožus, detales, lyg jis įgautų vis daugiau materialumo. Būtybei dar nespėjus nusileisti, aš jau pažinau svečią.
- Binera?!.. – žioptelėjo Emerzidė.
Šviesos stulpas išnyko, palikęs Binerą miegoti plokštumos viduryje. Ji neramiai sujudėjo, krūtinė tankiai kilojosi, lyg žudikė būtų susapnavusi kažką negero. Ji visa švytėjo rausvai, netgi plaukai tapo purvinai raudoni, lyg sutepti krauju.

Emerzidė atsargiai prisiartino prie jos ir paplekšnojo delnu skruostą, žadindama iš miegų. Binera pramerkė akis – tokias pat vaiskiai raudonas, kaip ir visa, ką ji dabar turėjo. Staiga ji išsirietė visu kūnu, tirtėdama ir išsižiodama riksmui, įremdama delną Emerzidei į krūtinę ir stumdama šią nuo savęs.
- Binera, viskas gerai, čia mes!.. – sušuko Emė, gerai nesuprasdama, kas vyksta.
Tačiau žudikė jos arba neišgirdo, arba nesuprato. Pasisukusi šonu ir šnypšdama pro sukąstus dantis, ji staiga išsitraukė vieną savo durklų ir beveik nesitaikydama susmeigė jį į Emerzidės kūną. Tada smogė dar stipriau, nublokšdama ją nuo „altoriaus“.
Viskas įvyko taip greitai, kad nieku gyvu nebūčiau sutrukdęs įvykti nelaimei.

Emerzidė susmuko prie stulpo, pastėrusiomis akimis žiūrėdama į raudonai švytinčią bendražygę, besistengiančią atsistoti ir apsiginti nuo kiekvieno, kas galėjo jai trukdyti. Pribėgęs prie jos supratau, kad vėlu ką nors daryti – Binera pataikė pernelyg tiksliai. Ne į širdį, tačiau visai netoli. Merginai buvo sunku kvėpuoti, ji alsavo dažnais, trumpais kvėptelėjimais, stengdamasi nesujudėti, nesiryždama paliesti durklo. Dusyk kilo jos rankos prie ginklo, dusyk taip ir nesuėmė, kad ištrauktų.
- O tu šventas... – man pritrūko žodžių. Buvau išsigandęs žinojimo, kad niekuo jai nebegaliu padėti.
Užuot pabandžiusi nutverti durklo rankeną trečią kartą, Emerzidė suspaudė mano ranką ir pabandė nusišypsoti. Jos žvilgsnis klaidžiojo. Mirtis skubėjo nesulaikomai, neduodama ištarti paskutinių žodžių. Ji tesuspėjo perduoti man šypsnį ir pirštų spustelėjimą.
Tada mirė.
Taip lengvai, kaip Reiganas jai išpranašavo.

Kelis ilgus mirksnius žiūrėjau į ją, nusidažančią baltu sidabru. Plunksniškos gijos išskydo, nuplaukė pažeme, pamažėliais susiliedamos su pasaulio švytėjimu. Mano rankose liko bejausmis kūnas. Jis kažkiek švietė, tačiau tai buvo negyva melsva šviesa.
Delnu jutau paskutinius pulso tvinksnius.
- Aš... atsiprašau, - išgirdau tylų Bineros balsą už nugaros. – Nepažinau jos, medžiotojau. Tai... mano...
- Taip, tavo. TAVO! – surikau atsigręždamas ir puldamas Binerą, kuri stovėjo nuleidusi rankas „altoriaus“ pakraštyje, greičiausiai jau atsitokėjusi po savo darbų. – Tavo kaltė, kruvina beprote! Trokšti visą savo galią įrėminti savo aukų galvomis?!
Nutvėriau ją už keliamos gintis rankos, dešine smogdamas į skruostus. Ji suriko iš skausmo. Buvau įsiutęs, norėjau ją užmušti. Aptalžytą nusviedžiau, išsitraukdamas kalaviją. Ji parkrito.
- Norėjai dvikovos, - nukreipiau smaigalį į žudikę, - norėjai tinkamai pasiruošusio priešininko. Aš pasiruošęs, galim pradėti. Prisiekiu Oberhaidu, iš čia išeis tik vienas iš mūsų...
Tačiau Binera manęs nesiklausė. O jeigu ir girdėjo – neatsakė. Ji nepakilo, kad atsakytų į mano iššūkį. Žudikė vis dar laikėsi rankos, kurią buvau nutvėręs, lyg ten būčiau suspaudęs nežmoniška jėga, sutraiškęs kaulus. Dvikova jai nerūpėjo.
Binera kentėjo skausmą.
Ir tik geriau pažvelgęs supratau – nors ji visa švytėjo raudonai, ten, kur liečiau ją,  šviesa buvo lyg ir melsvėjanti. Žudikės dešinė ranka ir abu skruostai, kur nepagailėjau smūgių, degė mano spalva.
Emerzidės spalva...
Rodės, Binerai  tai buvo velniškai skausminga.
- Aš atsiprašau, - sušnypštė iš skausmo, stengdamasi pasitraukti toliau nuo manęs. – Atsiprašau dėl jos! ATSIPRAŠAU! Tik daugiau neliesk manęs...
Ji pravirko.
Net neįsivaizdavau, kad beprotė sugeba verkti.

---

Virš „altoriaus“ sutvisko dar vienas šviesos stulpas, pradėjo ryškėti blankus siluetas. Iš dydžio supratau, kad Licera nusprendė irgi nepasilikti. Gijos suspindo aukso spalvomis, apsiautė kūną, džiaugsmingai supulsavo, lyg ką tik įkvėpusios gyvybę. Licera suknapsėjo, greičiausiai dar nesuspėjusi kaip reikiant pajusti savo kūno.
Neprisiartinau, kad jai padėčiau. Sėdėjau šalia Emerzidės kūno ir abejingai stebėjau. Pyktis jau buvo praėjęs, nors viduje šėlo šlykščių jausmų uraganas.
Licerai net nesuspėjus prabusti, šviesos stulpas vėl įsižiebė. Dar vienas pavidalas. Šį kartą Čiūros.
- Sakėte, kad nesileisite čionai... – nudelbiau Binerą, kuri sėdėjo prie gretimos kolonos, apkabinusi kelius ir jau beveik susitvardžiusi.
- Jeigu galėjo ji, tuomet galiu ir aš, - pasakė žudikė tyliu balsu.
- Taigi, būti už visus geresnei... – purkštelėjau. – Kada gi tau nusibos?
- Tu manęs vis tiek nesuprasi.
- Manau, aš tave JAU suprantu. Ir patarimas mano vienas – užauk!

Licera pramerkė akis. Ji spindėjo vaiskia auksine šviesa. Tokie patys buvo ir jos plaukai, netgi akių spalva.
O Čiūra, snaudžiantis šalia, švytėjo panašiai kaip ir Binera – raudonai.
- Edvardai? – nustebo princesė, markstydamasi ir negalėdama apsiprasti su tuo, ką regi. – Binera...
Jos žvilgsnis užkliuvo už Emerzidės, beveik pasislėpusios akmens švytėjime. Negyvo kūno šviesos buvo visai nedaug. Ir jau visai nesmagiai atrodė sukruvinta krūtinė, iš kur jau buvau ištraukęs durklą.
Liceros veide išryškėjo susirūpinimas, sumišęs su baime.  Ji dirstelėjo į šalį, išvydusi miegantį Čiūrą jau ketino papurtyti jį už peties, tačiau tik krūptelėjo nuo Bineros siaubingo riksmo:
- NEDRĮSK LIESTI!
Žudikė net pašoko ant kojų, skrosdama princesę aštriu žvilgsniu.
- Daryk ką nori, tik neliesk jo! – pakartojo jau ramesniu balsu. – Tai... velniškai skauda, patikėk.
- Aš reikalauju paaiškinimo! – Licera atsistojo, susikaudama su Binera žvilgsniais. – Kodėl man negalima liesti ir kodėl ji negyva?
- Neliesk, nes skaudės, - burbtelėjo žudikė ir nusisuko, grįždama prie akmens.
Licera pažvelgė į mane, nebyliai reikalaudama tęsinio.
- Emerzidė palietė Binerą, - atsidusau, - ši nusmeigė ją.  Neliesk Čiūros, nes nežinia, ką jis tau padarys besigindamas. Tegu pats atsibunda.
Licera vėl pažvelgė į bejausmį Bineros veidą. Nudžiūvus žudikės ašaroms, ten buvo tik niūrus abejingumas.
- Taip, - burbtelėjo ji, pajutusi nebylų princesės kaltinimą, - tai mano darbas.


---

- Kodėl mes švytime skirtingomis spalvomis? – markstėsi Čiūra, nužiūrinėdamas kolonas, „altorių“ ir mus paeiliui.
Atsakymo nė vienas nežinojome, o spėlioti atrodė labai kvaila.
- Kodėl jai skauda, kai tu prisilieti? – vėl paklausė Čiūra.
- Ar aš panašus į vietinį? – supykau.
Žudikas ir prievartautojas prikando liežuvį, nutaisė surūgusią miną ir susižvalgė su Binera.
Princesė staiga žengė artyn prie manęs ir palietė pirštais petį. Pažvelgiau į ją nustebęs – bene guosti susiruošė?..
Tačiau ji netrukus atitraukė ranką.
- Dilgčioja, - pasakė. – Nelabai malonu.
- Aš nieko nejaučiau, - prisipažinau.
Licera prisiartino prie Čiūros, lyg ketindama visus pačiupinėti. Šis tik pasimuistė, akimis sekdamas jos kylančią ranką. Paliestas kurį laiką žiūrėjo į merginą, tada nusipurtė ir atsitraukė.
- Ką tu padarei? – suniurnėjo. – Mane degino!
- Nieko, - atsakė Licera.
- Ką tai reiškia? Ar šioje vietoje mes negalime liesti vienas kito?
- Aš nieko nepajutau, - pareiškė princesė. – Nors Edvardas man nepasirodė malonus...

Kiek pagalvojusi, Binera, pakilo ir prisiartino prie Čiūros. Ji vienintelė, palietusi jį, liko neatstumta.
- Spalvos, - pasakė Licera, - viską lemia švytėjimo spalva?..
- Gana spėlioti, - atsitraukiau nuo Emerzidės kūno. – Mums reikia surasti bent vieną gyvą padarą šioje vietoje, kol nepridarėme skubotų išvadų. Iki tol laikykitės protingo atstumo.

---

Sielų Šulinyje visur tvyrojo keistas švytėjimas bei amžina prieblanda, kurioje kiekviena švieselė stengėsi išryškėti visu savo žavesiu. Kalvos aplink akmenų ratą atrodė dykos, be medžių, pasipuošusios retais žolių kupstais, kurie ypač traukė akį, nes pulsavo gyvybe. O daugiau – akmenys, vanduo daubose ir švyturys...

Švyturys stūksojo ant aukštesnės kalvos, spigindamas į mus savo vienišą žibintą. Suręstas iš akmenų, kai kur apkaltas lentomis, jis beveik niekuo nesiskyrė nuo anksčiau matytų pastatų žmonių pasaulyje. O ir kodėl turėtų? Žmonės po mirties keliaudavo į įvairias vietas, nusinešdami ten senuosius įpročius.
- Mums ten, - parodė Čiūra, nors ir taip buvo aišku. Man beliko abejingai linktelėti.
- O štai ir takas, - atrado Licera  ištryptą ruožą, pasislėpusį tarp akmenų, greičiausiai jungusį pastatą su akmenų ratu.
Juo mes ir patraukėme, dairydamiesi tai atgal, tai į kairę ar dešinę. Gyvų padarų čia nebuvo, net paukštis nepraskrido. Vėjas labai greitai nurimdavo, vos prasidėjęs, o vos įžiūrimos gijos ore sugrįždavo į savo vietą ir vėl tapdavo veik nematomos.
Ėjau pirmas, galvodamas apie merginos kūną, paliktą gulėti akmenų rate, todėl pirmas pastebėjau žėrėjimą, užtvėrusį mums taką.
- Atsargiai! – perspėjau likusius, nenuleisdamas akių nuo ryškios šviesos dėmės, augančios tiesiai iš žemės, kylančios į viršų ir tarsi bandančios įgauti kažkokią formą.
Išgirdau, kaip kažkuris išsitraukė geležtę.
- Nemanau, kad tai gera mintis, - tarė Licera.
Būtybė, ar daiktas – kad ir kas buvo šis „augalas“, galop suformavo kažką panašaus į vaiskų, permatomą žmogaus kūną. Šviesai aplink jo galvą pradėjus skaidytis į atskirus plaukus, būtybė staiga šastelėjo artyn, perskrosdama mane kiaurai, lyg nepastebėjusi. Tepajutau šaltuką ir lengvą stumtelėjimą.

Suklykė Binera man už nugaros, lyg gavusi įkaitintu žarstekliu.
Atsisukęs išvydau ją, besiraitančią unguriu, kovojančią su permatoma būtybe tiek rankomis, tiek ginklu. Deja, ji tuščiai malė po vaiduoklio vidų, o šis ją stengėsi apglėbti dar stipriau, lyg ketintų uždusinti.
Vaiduoklio veidas jau buvo susiformavęs. Ir ji – kadangi tai buvo ne kas kitas, o Emerzidė – atrodė įtūžusi.
- Eme! – surikau, puldamas prie besimušančių. – Emerzide, liaukis!
Akimirka – vaiduoklis jau prieš mane, visu ūgiu, palikęs auką su nudegimais voliotis ant žemės.
- Už ką?! – sušuko piktai. – Ką aš jai padariau, kad ji man taip?... Nekenčiu!!
Blyksnis – ji vėl prie aukos, kumštuku daužydama į veidą, nors jos rankos skrodė kūną kiaurai. Binera iš skausmo neteko sąmonės.
- Tu ją deginai, - pasakiau. – Ir degini dabar, Eme. Ji tik gynėsi nuo tavęs, taip jau išėjo...
Mergina atsitiesė nuo Bineros. Jos judesiai buvo pernelyg staigūs, sunkiai įžiūrimi. Tik kai nurimo, mačiau ją žiūrinčią tai į mane, tai į žudikę.
- Bet tu gyva, - sumurmėjau. – Emerzide...
- Aš NESU gyva! – ji pažvelgė į savo rankas. – Tu tai vadini gyvenimu? Ar šitai?
Pajutau ją, stovinčią visai šalia. Emerzidė pabandė mane paliesti, tačiau vėl – tik šaltį pajutau.
- Aš dar tikėjausi bent vieną dieną čionai pabūti... gyva, - nuliūdusi Emė prisiartino dar arčiau, mane visą apėmė šaltis. – Nors ir pusę dienos. Nejau dabar aš visados būsiu tokia? Koks čia gyvenimas, Edvardai?..
- Sakyčiau, truputį įdomus, - atsitokėjo Čiūra. – Tu vis dar su mumis kartu. Juk taip?
Emė pažvelgė į jį, pasitraukdama nuo manęs. Abejodama linktelėjo.
- Gal...
- Jei jau taip, - prabilo Licera, - tai pasistenk neliesti mūsų, švytinčių kitomis spalvomis. Tu vis dar esi žydra, jei pastebėjai. Ir mus nuo tavęs gerokai degina. O ypač ją.
- Ji... – Emerzidė vėl įsiplieskė pykčiu, tačiau nepuolė muštis, o nusisuko.
- Pažadėk, kad nebeliesi jos, - paprašiau.
- Mes suprantame, kad tau yra už ką pykti, - lėtai pasakė Čiūra, - tačiau tu pati atėjai čionai žinodama, kas nutiks. O mes dar turime šį bei tą nuveikti...
- Dėl manęs galėtum ją ir pribaigti, - sumurmėjo Licera, žiūrėdama į gulinčią žudikę. – Bet čia yra kai kas, kam, manau, tai nepatiktų.
Emerzidė kurį  laiką stovėjo nejudėdama. Pažvelgusi man į akis vos vos linktelėjo, tačiau balsu taip ir nepatvirtino, kad daugiau nepalies savo žudikės.

Praėjo kelios minutės, kol Binera, gaivinama Čiūros, pramerkė akis. Ji atsisėdo ir baimingai apsidairė. Mėlis jau buvo sunykęs jos rausvoje aureolėje.
Išvydusi netoliese ant žemės sėdinčią Emę, ji sustingo vietoje, nenuleisdama nuo vaiduoklio pastėrusio žvilgsnio.
- Manau, mums metas aplankyti švyturį, - pasakiau, stebėdamas juos visus. – Emerzide, prisimink savo pažadą. Neliesk jos. Ir Čiūros, nes jis ir Binera – viena raudona kompanija. Dievaži, norėčiau sužinoti, už kokius nuopelnus mes tokias spalvas gavome...
- DIEVAŽI, aš jau galiu tai nuspėti, - purkštelėjo vaiduoklis ir akimirksniu išnyko.

---

Prie pastato žmonių neišvydome. Balintoje sienoje rudavo durys užapvalintais kampais, stovėjo medinis suolas, beveik nenukentėjęs nuo laiko. Turbūt neseniai sukaltas.
Vienišame langelyje spindėjo blausi šviesa.
Kažkur visai netoli grumėjo dūžtančios į krantą bangos, nors migloje neįžiūrėjau jokios pakrantės. Tačiau jaučiau – vanduo buvo netoli.
Čiūra pabeldė, nesiryždamas verti durų. Įsiklausęs sulaukė kažkokio atsakymo iš vidaus, tik tada trūktelėjo už rankenos.
Viduje buvo dar tamsiau, tačiau visus baldus ir daiktus mačiau kuo puikiausiai. Vienišos lempelės šviesoje, kokios nebūtų greičiausiai užtekę jokime mums įprasto pasaulio kambaryje, viskas čia buvo kaip ant delno. Nes daiktai, tarsi atsakydami liepsnai, patys žaidė savo šviesomis.
Netoliese juodavo židinio anga, apsupta rusva akmenų šviesa, blausiu gelsvumu iš tamsos išsiskyrė keli krepšiai, prikrauti džiovintų žolynų. Ant nedidelio stalo bet kaip išbarstyti visokiomis šviesomis blizgėjo siuvimo įrankiai, žirklės, audinio skyvitai. Šalia stalo girgždėjo supamasis krėslas, o ypač ryškiai, balta, tačiau neakinančia šviesa, švytėjo švyturio šeimininkė, kuri dabar žiūrėjo į mus ramiu, tiriančiu žvilgsniu, lyg ketintų iš mūsų minčių pamatyti, kas mes tokie. Ji buvo nejauna, tačiau ir ne pernelyg sena. Karališka, tiesi jos laikysena, švelnūs veido bruožai, įrėminti ilgų plaukų sruogomis, man priminė Liceros motiną, tačiau ši buvo baltaplaukė.
Nusilenkiau jai, pasisveikindamas kalba, kurią plačiausiai vartojo tarp Soiteno ir Nakros. Ji linktelėjo man.
Tarpduryje pasirodžius raudoniems Čiūros ir Bineros pavidalams, moteris padėjo savo siuvinį į šalį.
- Cea izastulus, - pasakė ji ramiu balsu, mostelėdama į abu žudikus. – Ib a nela korvis?
- Velniava, - neišlaikiau patyliukais, - dabar pats tas metas mokintis svetimų kalbų...