Praregėjimas

Mano mintys vejasi vėjo šuorus,
O alsuojanti širdis plaka speigo ritmu.
Siela su alkio šauksmu klajoja vieniša,
Kur saulė susilieja su debesiu nežinioje.

Kas nurodys paukščių išpėduotą dangaus taką?
Kas apsakys tą gėlą, apėmusią dvasią?
Kur verkė žmogus po beržo šaka sukniubęs,
Ir plakė širdis bekraštėj platybėj pakibus?

Gerklinis juokas nuaidės šarmotų laukų šešėly,
Drebulys nukrės pamėlusias lūpas nakty,
Ir jausmas atplauks balto laiško gaire,
Ką laukimas atneš po nemigos ryte.

Blaškaus it lango šviesoj pasiklydus plaštakė
Ir vis laukiu vėl tos akimirkos kada –
Švelnūs miražo kristalai aplipins akis,
Ir regėsis tai, ko dabarty išvyst negaliu...