Ištremtasis

Ten, apačioje, vyko susišaudymas. Gulėjau ant žemės šalia nuvirtusio medžio ir klausiausi, kaip trinksi šautuvai, spragsi revolveriai, o retkarčiais pasigirsdavo ir riksmai, sumišę su priešmirtiniais klyksmais. Įkvėpiau. Respiratorius, kiek ūždamas, pradėjo filtruoti deguonį, tačiau aš galėjau kirsti lažybų, kad vis tiek užuodžiau ore tvyrantį parako kvapą. „Greitai iš mano įrangos veiks tik vienas daikčiukas, – pamaniau. – Ir tai neilgam, jei apsauginis įdėklas nebesaugos nuo radiacijos“. Juokas juokais, o pinigų man verkiant reikėjo. Įranga byrėjo dienomis, todėl atrodžiau blogiau, nei miestų-kapinių gyventojai. Būdavo pasiveja mieste koks vaikiūkštis ir tiesdamas kokį gelžgalį rėkia:
– Dėde, dėde, nuo jūsų detalė nukrito.
Vaikus žudyti negerai, tą visada turėjau omenyje, ypač, jei jie turi vyresnius brolius ar tėvus. Tačiau porą kartų nesusivaldžiau. Trumpai tariant, šiaurėje man geriau nesirodyti. Nusimečiau kuprinę nuo pečių ir iš jos ištraukiau porą granatų, vaistinėlę, papildomą šovinių juostą. Pagalvojęs, vaistinėlę įdėjau atgal ir išsitraukiau pėstininkų miną. Granatas pasidėjau šalia, o šovinių juostą persijuosiau per liemenį. Kuprinę palikau ten, kur gulėjau, o po ja švelniai pakišau aktyvuotą pėstininkų miną. Tėvas visada kartodavo, kad „savo daiktus reikia saugoti, o jei esi liurbis“, šnypšdavo man į veidą, taškydamasis seilėmis, „tai bent įsimink, kad chuliganas be rankų, negalės žaisti su tavo žaislais“. Mano tėvas nebuvo blogas žmogus, tačiau turėjo savitą požiūrį į gyvenimą: pavyzdžiui, jis buvo įsitikinęs, kad mirs nuo kulkos, arba šventoje vietoje, todėl veldavosi tik į muštynes peiliais. Galiausiai girtas nukrito nuo kaimo bažnyčios stogo ir susilaužė stuburą keturiose vietose. Lygiai tiek, kiek buvo laiptelių prie bažnyčios durų.
Pro šalį zvimbtelėjusi kulka išplėšė mane į realybę. Aš ne itin dažnai susimąstau ar mintimis nuklystu nuo realybės, tačiau kaip sakydavo mano mokytoja, „protingas ne tas, kuris mąsto, o tas, kuris vis dar turi galvą ant pečių“, kad ir ką tai galėtų reikšti. Prisislinkau prie daubos krašto. Apačioje vinguriavo siauras kelias, kuriame sustabdytas akmenų užtvaros stovėjo trijų dengtų vežimų karavanas. Žalia uniforma vilkintys užpuolikai slapstėsi už uolų abejose kelio pusėse ir sparčiai naikino iš vežimų atsišaudančius keliautojus. Arkliai gulėjo kulkų suvarpytais kūnais, o besiginančiųjų ugnis vis labiau retėjo. Delsti nebebuvo kada. Ištraukiau žiedus ir švystelėjau abi granatas į kitapus kelio besislapstančius užpuolikus. Kai netrukus vienas po kito nugriaudėjo du sprogimai, o aš jau slydau nelabai stačiu, akmenuotu kalno šlaitu žemyn, iš abiejų revolverių šaudydamas netikėtai tarp dviejų ugnių patekusius uniformuotuosius. Uolas pasiekiau pačiu laiku. Kažkas išgyveno kitoje kelio pusėje ir atidengė ugnį į mane. Susilenkęs nėriau prie artimiausio riedulio, o aplinkui zvimbė kulkos, taškydavos žvyrą į šalis. Priguliau šalia dar pusgyvio uniformuotojo, kuris pabandė mane persmeigti peiliu, todėl ištėškiau jį iš už priedangos. Į kūną tuoj pat įsmigo kelios kulkos ir jis liko gulėti kniūbsčias, įsižeidusio veido mina. Stambūs šautuvų užtaisai trupino akmenį, o aš persitaisiau revolverius ir atsipalaidavau. Nesuprantu, kam reikia beatodairiškai pliekti į priedangas? Juk galima palaukti, kol išlįs priešininkas, ir tada įsegti jam kulką į kaktą. Kiek teko sutikti naivuolių, kurie iššaudydavo visus savo šovinius į mano priedangą, o po to prašydavo pasigailėjimo, kai daužydavau juos šautuvo buože. Keista, bet dar niekada nebuvau sutikęs racionalaus šaulio. Nors gal ir gerai. Priešingu atveju, tikrai nesėdėčiau čia, o voliočiausi kur nors peršautu pilvu kaip mano brolis, kuris manė, jog garbė yra geriau, nei noras išlikti. Naivuolis. Netrukus šūviai nutilo, pradėjo sklaidytis dulkių ir parako debesys. Tik dabar supratau, kaip garsiai ūžia mano respiratorius. Senukas turbūt stengėsi jau iš paskutiniųjų. Ne veltui pusvelčiui nusipirkau Naujamiesčio sąvartyne. O tie niekšai turbūt naudojo dūminį paraką ir per vamzdį užtaisomus šautuvus. Šiais laikais gerą ginklą sunku gauti. Atsargiai pažvelgiau į kelią. Keliavusieji karavanu, vis dar slėpėsi savo vežimuose. Atsistojau ir, laikydamas revolverius rankose, lėtai patraukiau jų link.
– Kas tu ir ko tau reikia? – pasigirdo šūksmas.
– Esu samdinys. Darbą jau atlikau. Man reikia įrodymų, – atrėžiau nesustodamas.
Tai reiškė, kad aš dabar nupjaustysiu visiems negyvėliams ausis, susiversiu ant virvutės ir patrauksiu atsiimti užmokesčio. Pora pažįstamų vakaruose, net nesismulkindavo atlikinėti sutartų darbų, o nuvykdavo į artimiausią kaimą, nurėždavo ausis moterims ir seniams, ir keliaudavo pasiimti uždirbtų pinigėlių. Kiek žinau, vėliau vieną iš jų papjovė vienakė kekšė, o kitas netyčia ištirpo rūgšties statinėje, į kurią pateko viename iš beausių kaimų. Pasaulis mažas. Kartais nebeatsimeni, kur jau esi buvęs.
Kai pagaliau išnirau iš riedulių labirinto, pamačiau, kad keliavusieji karavanu smarkiai nukentėjo. Visur voliojosi negyvi kūnai, kraujas gėrėsi į smėlį, dvokė šlapimu ir kažkokiais prieskoniais. Jų ginkluotė nebuvo ypatinga, o ir samdinių, turėjusių saugoti konvojų, neišliko gyvų. Du sveikesni, civiliais rūbais, tvarstė sužeistuosius, o kiti du – laukė manęs su parengtais ginklais. Jaunesnis rankose laikė, kaip ir atspėjau, medžioklinę muškietą, o kitas, jau visai pagyvenęs, buvo ginkluotas pistoletu, kurį demonstratyviai laikė užsikišęs už diržo. Jei turi automatinį ginklą, vadinasi, turi pinigų, arba nuosavą šovinių fabriką. Jei pusiau automatinį – tu jau gali tapti kaimo seniūnu. Tačiau aš su pavydu žvelgiau į jų kareiviškus batus ir naujutėlaičius respiratorius.
– Pasiimi ausis, o kitką palieki mums, – nesuprasi, ar senis su pistoletu klausė, grasino, ar siūlė.
– Pagal samdinių kodeksą, kariaujančios pusės buvau aš ir jie, – taip pat neaiškiai suburbėjau ir mostelėjau ranka per petį. Kiti du vežimuose nervingai krustelėjo. – Jūs esate neutralūs, todėl į jokį karo grobį neturite teisės pretenduoti. Jūsų mano kontrakte nebuvo, todėl galite keliauti toliau, – stengdamasis nedaryti staigių judesių, revolverio vamzdžiu parodžiau į samdinio ženkliuką.
Jaunesnysis sunerimęs pažvelgė į senį. Ne veltui trejus metus tampiausi su armija. Proto gal ir neįgijau, bet seržantą turėjome iškalbingą. Žinoma, jis mus daugiausia vadino kalės vaikais, nevertais ėsti karvių mėšlo, bet porą frazių vis tik įsiminiau. Senis pakraipė galvą. Jis tikriausiai buvo ne tik šio karavano galva, bet ir pirklys:
– Klausyk, samdiny. Mainais už anos pusės, – jis mostelėjo sau per petį, – grobį, mes atiduosime nukautų saviškių ausis. Tinka?
Mintyse apsimečiau, kad mąstau. Per trejus metus tarnaudamas armijoje, aš sužinojau daug įdomių dalykų, bet labiausiai man įstrigo tai, kad kareivių uniforma yra žalia. Taip pat žinojau, kad paprasti kareiviai neavi kareiviškais batais. O ir kontrakto niekas su manimi nepasirašė.
– Ne, – išsiviepiau ir pakėlęs ranką, iššoviau.
Senis loštelėjo atgal ir springdamas krauju pabandė išsitraukti pistoletą, tačiau kita kulka išplėšė jo dešinę akį. Vyriškis su muškieta puolė prie manęs, užstodamas mane nuo sėdinčiųjų vežimuose. Muškieta, pasirodo, buvo net neužtaisyta, todėl jis ja mojavo kaip vėzdu. Šyptelėjau. Kulka nuplėšė jo žandikaulį ir susmigo į kaklą. Tuo metu, pradėjo šaudyti sėdintieji vežime ir į jo kūną susmigo dar kelios kulkos. Atbulas pasitraukiau už akmens ir, apėjęs jį, išlindau vaikinukams už nugarų. Vienas iš jų bandė užtaisyti tokią pat muškietą, o kitas, ginkluotas medžiokliniu dvivamzdžiu, bukai taikėsi į tą pusę, kur paskutinį kartą matė mane. Vienu šūviu sutrupinau jo riešą, o kitu galvą. Aptaškytas krauju jo draugas metė muškietą ir pasileido bėgti laviruodamas tarp riedulių. Iššoviau jam į juosmenį, kad prieš mirtį dar spėtų suvokti, jog nuo kulkos nepabėgsi. Viskas. Nusiplėšiau respiratorių, kuris skleidė jau nepakeliamą traškesį ir patraukiau susirinkti trofėjų.
Aš nesu kraugerys, tačiau niekada nejaučiau meilės nepažįstamiesiems. Dabartiniais laikais, kai viską geležine ranka valdo anklavas, išgyventi yra taip sunku, kad praleista proga įsigyti naują respiratorių, gali būti paskutinė.
Už valandėlės aš jau puikavausi nauja uniforma, dar batų tepalu kvepiančiais kariniais batais, ir naujutėlaičiu respiratoriumi. Pakilęs ant šlaito, nukenksminau miną ir pasiėmiau krepšį. Į jį tilpo šešios juostos šovinių, dvi vaistinėlės, keturios granatos ir dar keletas nenaudingų, tačiau prekybininkų vertinamų dalykėlių. Kitką, kas buvo bent kiek vertinga, suslėpiau netoliese buvusioje įgriuvoje ir užrašų knygutėje pasižymėjau koordinates. Buvau įsitikinęs, kad tikrai čia nebegrįšiu, tačiau niekada negali žinoti. Prie diržo prisirišau maišelį su nupjaustytomis ausimis ir patraukiau besileidžiančios saulės link. Į vakarus.