Postpunk`o dienoratis. Išbadėjusio siaubo diena

Mano skrandžio erdvėj tūkstančiai alkstančių burnų bandė sugauti ką nors realaus. Viduje jos atkakliai čepsėjo savo šlykščiomis slidžiomis lūpomis, kai aš maitinau jas vien savo fantazijomis. Prieš kokias penkias minutes sušėriau joms picos fantaziją, tačiau skrandis buvo realistas. Rodės, vos praversiu burną ir jis iššoks laukan ir pradės ryti viską aplinkui: praeivius kartu su jų prabangiais rūbais ir prabangiomis mintimis, valkatas kates ir filosofuojančius balandžius, galų gale kompleksuojantį vėją. Nieko doro. Aš valkiojausi šio seno miesto siauromis gatvelėmis rankiodamas prisiminimus. Jau susipažinau su visa vietine fauna: balandžiais, katėmis, šunėkais, tarakonais, sekiojančiais tave savo nematomų akių žvilgsniu iš namo sienų plyšių. Tai ir yra šlykščiausia, kad negali nuo to žvilgsnio niekur pabėgti, jis persekioja tave dieną , persekioja kai pasirodo nužudyto mėnulio šviesa. Net kai užmiegi tave persekioja jų žvilgsnių košmarai: pulsuojančios ištinusios akys begalybėje ir isteriškas tarakonų krebždėjimas...