St SebastianasDvikova su snowflake000.
Senis sunkiai žengė smėliu užpustytu keliu. Jei kartu keliautų daugiau žmonių, jis galėtų jaustis beveik kaip Mozė, vedantis išrinktąją tautą į išsigelbėjimą. Deja, tautos nebuvo, nebuvo ir išsigelbėjimo. Vienintelis bendražygis, lydėjęs vyrą visus tuos metus – juodas kaip smala katinas, tik žalios akys išduodavo, kad čia yra gyvas padaras, o ne tamsos atplaiša.
Vyriškis pasitaisė sunkią kuprinę. Per visus tuos metus jis įprato su savimi tampytis visokiausių daiktų – niekada negalėjai žinoti ko prireiks. Nedidukę kuprinaitę, kurią nešiojo pradžioje, greitai pakeitė kariška, nuimta nuo nežinomo kareivio kūno. Sparčiai ji prisipildė visokio šlamšto. O gal reikalingų daiktų? Nė pats senis tiksliai neprisiminė kas ten sudėta. Teko kelis kartus pasinaudoti virve, tikriausiai kasdien dirbo kirvis. Katiliukas... Ne, katiliukas gaudavo ir išeiginių. Akimirką senis sudvejojo ar iš viso tokį daiktą turi. Tačiau koks skirtumas? Artimiausiu metu jis net neplanavo valgyti, pastaruoju metu savijauta buvo itin prasta.
Senis staiga sustojo. Ne be reikalo sakoma, kad viskas sukasi ratu. Praėjus daugeliui metų jis grįžo ten, kur viskas ir prasidėjo. Jis kiek padvejojo prieš žengdamas pirmyn. Sielą kamavo prieštaringi jausmai. Jį kažkas traukė, bet tuo pačiu vyriškis norėjo apsisukti ir keliauti priešingon pusėn. Visą gyvenimą jis laikėsi principo negrįžti atgal. Tikriausiai ir dabar tai nulėmė jo apsisprendimą – keliauti link miesto, kurio pavadinimas jau seniai išnyko iš atminties.
Nepaisant to, kad prabėgo nežinia kiek laiko, miestelis atrodė beveik taip pat, kaip tuomet. Žinoma, metai neprabėgo be žymės – pastatai apgriuvo, dažai išbluko ir apšiuro, asfaltas suskeldėjo, šaligatvių plyteles iškilnojo žolė, ant gatvės žibintų lizdus susisuko paukščiai. Tačiau gatvėse beveik nebuvo smėlio, nesimatė niokojimo požymių, kas dažnai pasitaikydavo kituose miestuose.
Senis žingsniavo gatvėmis, kol nepamatė baro. Iš pastato tebuvo likęs fasadas ir dalis tolimesniojo kampo. Vyras priėjo prie netoli nuo baro stovinčio, šiek tiek apdegusio, šiek tiek aprūdijusio automobilio. Iš padangų oras jau kadaise išėjo, pro pravirus langus vėjas prinešė šiukšlių, tačiau automobilis neprarado savo žavesio. Senis pirštais perbraukė atsilupinėjusius dažus ir patraukė už rankenėlės. Durelės klaikiai girgžtelėjo, bet vis dėl to atsidarė. Vyras nusiėmė kuprinę ir, nekreipdamas dėmesio į tai, jog sėdynė purvina, atsisėdo į vairuotojo vietą. Katinas kiek pamindžikavo netoliese, tikriausiai skeptiškai vertindamas idėją lįsti į nešvarų automobilį, bet vis dėl to liuoktelėjo seniui ant kelių, lengvu žingsneliu perbėgo ant greta esančios sėdynės ir kiek patrypčiojęs atsisėdo.
***
– Žinai, tas baras ne be reikalo vadinasi „Kietas katinas“, – tarė vyriškis paduodamas maišelį su maistu žmonai, – viduje kvapas, tarsi ten būtų katinų tualetas.
– Tu man apetitą nori sugadinti? – nepiktai susiraukė moteris.
– Štai ir patikėjai, – nusijuokė sutuoktinis, – su balandžio pirmąja! Šiaip jau seniai žinojau, kad amerikiečiai priedurniai, bet jų apgavystės visiškai kvailos. Įsivaizduok, per televiziją pranešinėja, kad virš Amerikos lėkštėmis skraido ufonautai.
– O ko tu tikiesi iš žmonių, kurie mano, kad trys muškietininkai – komiksų personažai?
Vyras nieko nespėjo atsakyti. Virš pastatų stogų tyliai zvimbdama praplaukė skraidanti lėkštė. Panikos, kokią rodo filmuose, nebuvo. Žmonės paprasčiausiai sustojo. Daugelis net išsižioję žiūrėjo į keistą objektą. Tikriausiai, jie manė, kad čia gerai apgalvotas balandžio pirmosios pokštas. Kol danguje nepasirodė naikintuvai. Iš „Kietojo katino“ baro išlėkė žmogelis rėkdamas, kad JAV aneksavo Meksiką, skelbdama, jog gina ją nuo įsibrovėlių iš kitų planetų.
***
Katinas įdėmiai stebėjo žmogų. Šis liūdnokai nusišypsojo, ir pakasė jam pasmakrę. Katinas patenkintas prisimerkė, tačiau murkti nepradėjo. Senis dar niekada per savo gyvenimą nebuvo sutikęs tokio tylaus gyvūno. Katinas niekada nemiaukė, niekada nemurkė. Jis tarsi šešėlis visur keliavo su žmogumi. Niekada per toli neatsitraukdavo, kartais įspėdavo apie pavojų, o svarbiausia – visada išklausydavo. Vyriškis niekada nebūtų pamanęs, kad geriausiu bendražygiu armagedono laukuose bus paprasčiausias katinas.
Lėktuvai pralėkė apšaudydami skraidančią lėkštę, tačiau nemažai kliuvo ir miestui. Štai tuomet ir prasidėjo panika. Net nepatikėtum, kad šiame miestelyje buvo tiek žmonių. Vyras, supratęs, kad automobiliu negalės pajudėti iš vietos, čiupo už rankos žmoną ir ištraukė ją į gatvę.
Driokstelėjęs sprogimas pargriovė visus ant žemės.
Pakėlęs akis vyras išvydo apgriautą barą, vietoje stogo kyšojo dalis skraidančios lėkštės. Kai kurie žmonės kėlėsi ir keturiomis ropojo tolyn nuo katastrofos vietos, kiti sėdėjo susiėmę už galvų, treti – gulėjo nejudėdami. Pasukęs galvą į šoną vyriškis šalia savęs pamatė kačiuką. Juodą, kaip pačios tamsos atplaiša, tik spindinčios žalios akys rodė jį esant gyva būtybe. Žmogaus rankos, tarsi pačios išsitiesė ir paėmė vargšą gyvūnėlį. Tikriausiai ne be reikalo sakoma, kad katės turi devynis gyvenimus – kačiukas atrodė išsigandęs, tačiau nė trupučio nepaliestas aplinkui tvyrančio chaoso. Savo žmonos vyriškis daugiau niekada nebematė.
***
Senis pirštais perbraukė vairą, delnu nubraukė dulkes nuo prietaisų skydelio, užčiuopė saugos diržo sagtį. Kadaise jam patiko vairuoti. Kadaise jam patiko keliauti. Kadaise jis turėjo vardą. Tačiau jau daugelį metų vyras negirdėjo žmogaus balso, vienintelis jo pašnekovas buvo nebylus.
Katinas patrypė kojomis, taip bandydamas išreikšti savo nepasitenkinimą tokia nešvaria aplinka. Senis tyliai nusijuokė ir paglostė jo galvą.
– Viskas gerai, – gergždžiančiu balsu tarė vyras, – tik truputį palauk. Man reikia atsikvėpti.
Tuoj reikės kilti ir vėl eiti. Kur? Kodėl? Iš pradžių vyras stengėsi išgyventi. Pabėgti nuo skraidančių lėkščių, naikintuvų, tankų, kareivių, atominių bombų grybų... Vėliau jis ieškojo žmonių. Išlikusių, besistengiančių išgyventi, klajojančių, norinčių padėti ar ieškančių pagalbos. Žmonių. Gyvų. Su kuriais kartu galima kurti ateitį, ar paprasčiausiai pasikalbėti. Tačiau kas vertė keliauti vėliau? Noras surasti oazę? Ar paprasčiausia baimė užsibūti vienoje vietoje? Kokia prasmė judėti į priekį, jei suvoki, kad niekam negalėsi papasakoti, ką matei, jei žinai, kad priekyje laukia tas pat, kas yra čia?
Tyliai spragtelėjo saugos diržo sagtis. Net praėjus tiek metų, mechanizmas vis dar veikė. Senis nusišypsojo. Pasakose galėdavai rasti daiktą, kuris tave apsaugos tave nuo visų negandų. Kepurę, kuri tave pavers nematomu, skydą kurį spausdamas rankose tapsi nenugalimu. Nebuvo tik saugos diržo. O gal buvo? Ar galės pavargusį keleivį bent nuo kažko apsaugoti ši medžiagos juosta?
Katinas, tarsi nebenorėdamas sėdėti nešvarumuose, liuoktelėjo seniui ant kelių. Šis, kaire ranka laikydamas vairą, dešine glostė švelnų kailiuką. Vyro žvilgsnis nukrypo į kairėje pusėje stovintį barą. Kaip ir pirmą kartą pamatęs, jis nusprendė, kad iškaba yra visiškai netikus. Tačiau žmona norėjo pavalgyti, o seniai pradingusi reklama skelbė „Maistas keliautojams“. Tuomet dar jaunai porai taip ir nepavyko pamatyti indėnų statytų piramidžių.
– Atleisk, – pašnibždomis tarė vyras, glostydamas švelnų katino kailiuką, – čia mano kelio pabaiga, toliau tau teks eiti vienam...
Nežinia, ar seniui tik pasivaideno, ar katinas išties pirmą kartą miauktelėjo. Tai buvo tarsi klausimas, kodėl atėjo pabaiga, tarsi prašymas nepalikti.
Katinas dar ilgai sėdėjo žmogui ant kelių, įdėmiai jį stebėdamas. Tik saulei pradėjus leistis gyvūnėlis liuoktelėjo pro atvirą langelį. Stabtelėjęs dar kartą pažvelgė į amžiams nurimusį keliautoją, tarsi atsisveikindamas su savo senu bendražygiu. Tuomet lėtai nutipeno link sugriauto baro. Apsuko aplink fasadą, grakščiai ir tiksliai, kaip sugeba tik katės, ėmė šuoliuoti nuolaužomis aukštyn.
Pasiekęs skraidančią lėkštę atsisėdo prie jos ir ėmė stebėti blizgančiame paviršiuje atsispindintį atvaizdą. Tuomet, prieš daugelį metų, planas apgyvendinti naują pasaulį atrodė toks paprastas ir geras. Kas būtų pagalvojęs, kad vietiniai gyventojai laikosi principo geriau viską patiems suniokoti nei atiduoti priešui? Katinas pakėlė žvilgsnį į svetimą, dabar jau beveik savą, dangų. Namai toli. Ką jam vienam dabar veikti šiame nusiaubtame pasaulyje?
Liko dar aštuonios gyvybės... O jį prablaškydavęs ir džiugindavęs augintinis numirė...
