Paskutinė Jargono kova (1)

- Rakink!
Suprakaitavęs ir snarglį bevarvinantis apsauginis ėmė tarškinti raktais, ieškodamas to, vienintelio, turėjusio tikti šarvuotoms durims. Jo akys niekaip nenorėjo susikoncentruoti į darbą – vis žvilgtelėdavo į Jargoną, kurio dešinė ranka laikė suspaudusi apsauginio švarko apykaklę.
- Ne į mane žiūrėk, mane tu dar pamatysi kada nors, - suurzgė šis nepiktai. – Pažadu...
Galop vargšas surado reikiamą raktą, atėjo eilė pataikyti jį į skylę.
- Tau padėti? – sumurmėjo Jargonas, dairydamasis į apsaugos kameras, kurios visos spoksojo tik į jį vieną, daugiau niekur.
- Taip... Ne! Ne, tamsta! Tuoj aš... Štai, jau yra! – suriko šis, galop pasukdamas daiktą spynoje ir iš to džiaugsmo, kad dar yra gyvas, verdamas duris.
Nugriaudėjo kurtinamas sprogimas, Jargonas tesuspėjo kilstelėti delną per milimetrą – ketino prisidengti ausis.
Bet jau po laiko. Sargo lūpos vis dar paslaugiai šypsojosi, o antakiai tebebuvo susimetę į rūpesčio – baimės išraišką, kai jo galva nuriedėjo vyrui po kojomis. Lijo betono gabalėliais, o nuo dulkių buvo galima paspringti.
- Šiandien buvo ne tavo diena, - tarė Jargonas negyvėliui, uosdamas sprogmenų dūmus, - bet ką padarysi... Kartais Jo planai nenuspėjami. Gero tau kelio, Jura.
Šarvuotų durų nebebuvo – sprogimas jas išplėšė ir įmūrijo į priešpriešinę sieną. Su visais raktais spynoje.

Peržengęs nuolaužas, dešinėje suspaudęs stambaus kalibro pistoletą, Jargonas lėtai judėjo naujais koridoriais, kruopščiai dairydamasis naujų spąstų. Šios dienos tikslas buvo kažkur čia pat. Ir šis buvo ypač atkaklus, vertė jį, Jargoną, atsilikti nuo grafiko.
Antra vertus, Šeimininkas niekada jo nebarė už grafiko nesilaikymą. Gal ir be reikalo. Jargonas kartais pasukčiaudavo ir tyčia atidėdavo kai kuriuos darbus kitai dienai.
Šeimininkas per geras jam. O tai veda į blogus dalykus. Reikia pasistengti.

---

Pastatas buvo milžiniškas ir visiškai tenkino Borisovo Radiatoriaus poreikius. Pastatytas Sludiankos pakraštyje, dirbtinai išlygintoje vietovėje, jis panašėjo į traukinių stotį – čionai vedė net penkios traukinių linijos, pranykstančios pastato gelmėse. Gyveno čia, savo reikalus tvarkė, pinigėlius skaičiavo - o dabar dar garbingo amžiaus sulaukė.
Tokio amžiaus žmonės pernelyg dažnai susimąsto apie Jargoną. O jeigu jie dar ir turtingi – imasi bet kokių kvailysčių, kad jam sutrukdytų prisiartinti. Štai kad ir Boria Radiatorius – pavertė kadaise buvusį ofisams skirtą pastatą į tvirtovę. Langus užmūrijo, aplinkui įrengė minų lauką, sargybinių nusisamdė tiek, kad net Maskvoje sėdintiems generolams būtų pajėgęs pasipriešinti. Žmoną netgi nušovė, kuri bandė jį į protą atvesti. Žodžiu, žmogus pats save morališkai jau sunaikino, beliko užbaigti darbą iki galo.

Jargonas dirstelėjo iš už kampo ir tuoj pat įtraukė galvą – papliūpa ištaškė gabalą kampo ir kiaurai suvarpė sieną. Skylių kraštai dar kurį laiką švytėjo, pasmirdo degančiu metalu.
Magnetinė svaidyklė?..
Jis iškišo ranką ir aklai nuspaudė gaiduką, ištuštindamas apkabą nežinia kur. Sprendžiant iš tuščio bumbsėjimo, kulkos nukeliavo Dievui į langus.
- Vaikeli, ar bent žinai, kas aš toks? – šūktelėjo.
Tyla.
Nėr kas daryti – po valandos jo laukia naujas užsakymas, o šio laikas jau ištekėjo per visas skyles. Galima sakyti, Boria jau antrą savaitę gyvena skolon. Nuodėmingai ilgai...
Jis išlindo visu ilgiu iš už kampo melsdamas, kad tik liemenė atlaikytų magnetinės svaidyklės užtaisus. Žvelgė į koridorių per ginklo taikiklį, grieždamas iš įtampos dantimis.
Jaunas jis buvo, dar beveik vaikas. Nenuostabu, kad Borisovui pavyko įtikinti jį saugoti šią vietą. Pusiau sulindęs į savo kampą, paskubomis grūdo ilgą ir nepatogią dėtuvę su metalo gabalėliais į svaidyklės lizdą. Akys pakilo į priešininką, baimės jose beveik nebuvo.
„Nėra laiko“ – pagalvojo Jargonas, nuspausdamas gaiduką.

Skardus šūvis, vaikelis griūva su trečia skyle nosyje. Tyška juodas kraujas, magnetinė svaidyklė nubilda grindimis. Jargonas lenkiasi ją pakelti.
O tiek nedaug trūko – viso labo aktyvuoti elektromagnetą.

Jargonas trūkteli jungiklį ir nusitaiko jau abiem ginklais.
Boria netoli – jis jaučia. Galbūt verslininkas žino, kad ši diena jo paskutinė, o gal dar tikisi suskelti paskutinį pokštą ir pasiųsti Jargoną anapilin – šiaip ar taip, jis tik atideda savo galą kuriam laikui.

Dar daugiau kamerų – visos smalsiai stebi jį. Boria turbūt linksminasi prie monitorių, planuodamas kitus ėjimus, lyg žaistų šachmatais.
Dar viename posūkyje iš tiesų pasitinka siurprizas – sienoje įmontuotas užtaisas drioksteli, sviesdamas į jį draskančią metalo ir betono porciją. Liemenė savo darbą atlieka puikiai, tačiau veidas sužalotas nebeatpažįstamai. Vienos akies nebėra, ausis prilimpa kažkur prie sienos, kartu su puse jo šukuosenos.
Galva barška nuo kontuzijos, Jargonas spjaudosi kraujais ir šiuo metu trokšta tik vieno – kad kas nors užbaigtų darbą, pasiųstų jį kuo toliau nuo skausmo. Prie šio jausmo niekaip neįmanoma priprasti. Kiekvieną kartą vis kitoks...
Bet toks geradarys neatsiranda. Matyt, Borisovas jau pritrūko savanorių mirtininkų. Liko tik jis ir sprogmenys.
Spjaudydamasis kraujais, Jargonas išbando likusią akį. Ji vis dar mato, nors ir peršti nuo dulkių. Išspjauna keletą dantų, tvirčiau suspaudžia ginklų rankenas.
Borisovas čia pat. Skausmą kentėti dar galima.

Nurijęs deginantį jausmą, jis pažvelgė į paskutinę koridoriaus atšaką. Ten turi būti durys ir jos greičiausiai slepiasi šešėlyje.
Jargonas lėtai prisiartino ir staiga suvokė, kad durų nėra. Koridorius atvedė jį į aklavietę.
Tiesa, durys čia buvo, bet, kaip ir visos tvirtovės skylės – užmūrytos.
Apėmus įniršiui, jis nukreipė abu ginklus į plytas ir paleido smagią papliūpą. Pistoleto kulkos daugiausiai atšokinėjo rikošetu, o štai svaidyklės metalas skrodė kiaurai, draskydamos jam kelią.
Nusviedęs ištuštintą ginklą, spyrė iš kojos. Po to dar sykį, ir dar – kol išjudintos plytos pasidavė. Nukreipęs pistoletą į atsivėrusią skylę, pasilenkė.
Greičiausiai ten kažkada buvo konferencijų salė. Degė silpna šviesa, suolai, kėdės ir stalai buvo sugrūsti pasieniais. Patalpos viduryje jis matė tris sėdinčius vyrus. Atrodė nepavojingi.
Jargonas prasispraudė į vidų ir nukreipė į juos pistoletą. Du šoviniai apkaboje, vienas vamzdyje. Blogiausiu atveju uždaužys B. Radiatorių kėde.

- Sveiki, pone Jargonai, - pasakė vienas iš vyrų maloniu balsu.
- Jūs... prastai atrodote šiandien, - nusišypsojo antrasis.
- Mūsų žiniomis, jūs nežudote pašalinių, - trečiasis neslėpė pasibjaurėjimo kruvinu Jargono veidu. – Į ką šaudėte koridoriuje?
- Atsiprašau, - atsikrenkštė Jargonas, nužvelgdamas kiekvieną iš jų. – Sargybinis nenorėjo praleisti. Paprastai laikausi taisyklių, bet neprivalau saugoti tų, kurie kėsinasi į mane ir mano dienotvarkę. Dar kartą atsiprašau.
- O ką dabar darysite?
Jargonas šyptelėjo. Visi trys vyrai buvo visiškai vienodi, vienodai apsirengę. Netgi balso tembrai tie patys. Borisovo Radiatoriaus antrininkai, laukiantys jo, žudiko? Kokio velnio?
Viena kėdė stovėjo tuščia.
- Mes neginkluoti, pone Jargonai, - pasakė vienas jų, - nesikėsinsime į jus. Taigi, ką darysite? Juk jūs nežudote pašalinių, tik tuos, kuriuos turite nužudyti. O Borisovo čia nebėra, kaip matote. Išėjo prieš minutę.
Jargonas linktelėjo.
- Borisovai Radiatoriau, - pratarė jis, žiūrėdamas į grindis, - jūsų laikas jau baigėsi. Keturis kartus bandžiau jums tai pranešti, tačiau kiekvieną kartą jūs mane... atstumdavote. Šį kartą aš nesu labai geros nuotaikos, todėl neišgirsite paskutinių žodžių, kuriuos visados stengiuosi pasakyti...
- Į kurį iš mūsų jūs kreipiatės? – pastebimai sunerimo vienas iš antrininkų. – Juk sakiau, kad išėjo jis...
- Ir negausite iš manęs dovanėlės, kurią lyg ir privalėčiau jums duoti. Mano šeimininkas jūsų atveju neišreiškė jokių išskirtinių pageidavimų. Todėl lieku tik aš, jūs ir mano sąžinė...
- Išėjo jis! – pašoko vienas antrininkų. - Jūs negalite sušaudyti mūsų vien dėl to, kad esame į jį panašūs!..
Nugriaudėjo šūvis, privertęs kalbėjusį susiriesti iš siaubo. Jis tikėjosi antro šūvio, gal net trečio. Tačiau išgirdo tik krintančio kūno bildesį.
- Štai taip, - ramiai pasakė Jargonas, nušovęs sėdėjusį viduryje. – Eikite namo, ponai. Jūs dar turite daug laiko pasidžiaugti gyvenimu. Mano patarimas vienas – kai ateis laikas, nebėkite nuo manęs. Antraip aš vėl pamiršiu savo žodžius ir geras manieras.

Rankos drebėjo nuo skausmo, kurį juto jau visame kūne. Veidą gi degino tarsi ugnimi.
- Kiek laiko? – suvapėjo vienas iš antrininkų, su neslepiamu siaubu žiūrėdamas į negyvą Borisą Radiatorių. – Kiek jo man liko? Pasakyk!
Tačiau Jargonas tik nusišypsojo.
Tada priglaudė pistoletą sau prie smilkinio ir nedvejodamas paspaudė gaiduką.
Dieve, kaip gera!..

---

- Į tave tiesiog malonu žiūrėti, - suraukė nosytę Kiva, tiesdama jam baltą rankutę. – Sakiau, imk šalmą!
- Išgyvensiu, - suburbėjo Jargonas, jausdamas, kaip veidas atgauna savo buvusią formą.
Celiare buvo maloniai vėsu. Ir visos dvasios žaizdos nuo Kivos rankų gijo akimirksniu. Visi nemalonūs prisiminimai tapdavo blankūs, užleisdavo vietą gražioms mintims. Taip, Šeimininkas buvo labai dosnus ir geras, kad sukūrė tokią kaip ji...
- Vargšeli tu mano, - prigludo lūpomis prie jo ausies Kiva, lyžtelėdama liežuviu. – Atgaivinčiau tave kaip reikiant, bet tavęs laukia liūdnai atrodanti mergaitė. Kartais aš žmonėms taip pavydžiu tavo dėmesio...
- Gal atidėkime ją rytdienai?.. – Jargonas jau ketino prisitraukti nimfą prie savęs, bet ši išsisuko, purtydama galvą.
- Šeimininkas šiandien tau atsiuntė naujų darbų, kuriuos TEKS atidėti. Atrinkau lengviausius, kad netektų taip bjauriai mirti antrą kartą per parą. Rytoj teks pabūti darboholiku, deja.
- Kartais aš žmonių iš tiesų nekenčiu, - sumurmėjo Jargonas, nužiūrinėdamas baltą Kivos kūną, pridengtą tik tiek, kiek reikėjo. Kažkokiu nukopijuotu afrikiečių tautiniu apdaru.
- Žinau, brangusis, - nusišypsojo ji, šyptelėdama ir pakreipdama galvą į dešinę. – Nepamiršk mergaitės. Ji kenčia skausmą.

---

- O aš kenčiu nuo seksualinės abstinencijos, - sumurmėjo sau, žingsniuodamas tarp minios žmonių.
Išvydęs taksi sumojavo ir žengė nuo šaligatvio. Vairuotojas užgulė stabdžius.
- Palauksit, šūdžiai! – riksmu atsiliepė į pasipiktinusių automobilių signalus iš galo. 
Jargonas skubiai įsikraustė ant užpakalinės sėdynės.
- Kur tau, sūneli?
- Kažkur čia netoliese turi būti ligoninė, didelis stiklinis pastatas su nedidele sparnuota statula prie įėjimo. Pažįstama?
- Šventosios Magdalenos, - paspaudė akceleratorių ir dirstelėjo į keleivį per veidrodėlį. – Bet ji nėra tiek arti. Teks apsisukti, sūneli...  Ar tik aš tavęs nepažįstu?..
- Mane daugelis pažįsta, - sumurmėjo Jargonas. – Beje, kaip šis miestas vadinasi?
Taksistas nustebęs žvilgtelėjo į jį antrą kartą, staiga išpūtė akis, lyg prisiminęs.
- Taip, - linktelėjo keleivis, - Jargonas aš. Nebijok, nieko tau nedarysiu, Oliveri. Dar ne laikas.
Taksistas kurį laiką dvejojo, kur jam labiau reikėtų žiūrėti. Galop nusprendė vairuoti ir žiūrėti į sausakimšą gatvę.
- O... kiek man liko? – suvapėjo jis.
Jargonas tylėjo, apžiūrinėdamas nagus.
Dangus dar nebuvo sutemęs, o gatvėje jau įsižiebė šviesos. Daugybė jų.
Greičiausiai Amerika, kažkuris iš jos didmiesčių. Visi jie daugmaž panašūs, kuomet nematai pavadinimų. Jargonas pernelyg nesidomėjo vietovėmis, jeigu žmogus, kuriam atėjo laikas, neketino sukelti jam rūpesčių. Borisovas Radiatorius buvo vienas iš tų dažnėjančių išimčių, kurie verčia ne šiaip sau ateiti – prisireikia kurti atėjimo strategijas, lyg desanto invazijai į nepažįstamą teritoriją. Jargonas tik dabar susivokė, kad keistokai atrodė tos Radiatoriaus įrengtos vaizdo kameros. Primontuota daugybė, o patį aptiko ne stebėjimo centre. Kam jam visa tai?..
- Ar labai skaudės? – vėl paklausė taksistas. – Na... kai ateis mano laikas?..
- Ne, - pasakė Jargonas. – Jeigu darysi viską, kaip tau liepsiu, nepajusi jokio skausmo. Bet tai dar labai negreitai, Oliveri.
- Ar tu iš tiesų žinai visų vardus?
Jargonas neatsakė.
Išvydęs ligoninės pastatą, jis pajuto ją, kenčiančią nuo skausmo. Prisiminė savo skausmą Borisovo tvirtovėje, panoro kuo greičiau atsidurti šalia jos.
- Išleisk čionai, - paprašė. – Ir nepyk – neturiu tau ką duoti. Galiu tik pažadėti, kad galbūt pasukčiausiu atėjus tavo laikui – suteiksiu tau papildomą dieną.
Taksistas tankiai palinkčiojo, jausdamas dvejopą jausmą – baimę, kad susitiko akis į akį su mirtimi ir džiaugsmą, kad toji mirtis labai jau žmogiška ir draugiška. Su ja netgi įmanoma susitarti.
- Žmona nepatikės... – sumurmėjo jis, sukdamas į kitą kelio juostą.
Skardus perspėjantysis signalas išbudino akimirksniu.

Sužviegė stabdžiai, pažiro debesis stiklų. Oliveris tepajuto daugybę permatomų peilių, smingančių į jo veidą, kaklą...  Sulankstytas metalas nurėžė kojas, vairas sutraiškė krūtinę, priversdamas iškvėpti kraujo purslus. Jis mirė akimirksniu.

„Velniava, reikėjo apsimesti kažkuo kitu“ – pagalvojo Jargonas, šiurpdamas nuo susigrūdusių automobilių vaizdo. Taksi suspaudė kaip blyną, dar dviejose metalo laužo krūvose klykė sužeistieji.
Vienoje mašinoje dejavo vyras sutrupintais šonkauliais. Jargonas žinojo, kad jis liks gyvas. Kažkiek nujautė, kad vairuotojo gyvenimas nuo šiol bus skausmingas.
Tačiau mirtis, jeigu viskas bus gerai, jį pasitiks visiškai beskausmė. Jargonas garantuoja...

Užsimetęs gobtuvą, jis pasuko į Šventąją Magdaleną, vis dar jausdamas merginą, kuri JAU gyveno kančiose dviem minutėmis per ilgai.

---

Išblyškusi nė kiek ne menkiau nei jo draugužė Kiva, ligonė pusiau miegojo, susitaikiusi su pulsuojančiu skausmu galvoje. Ji buvo visai miela, nors ir ne gražuolė. Jargonui patiko jos  bundančios rusvos akys, kuriose senokai neliko baimės po visų tų skausmingų procedūrų.
- Jums čia negalima, ei! – išgirdo jis moterišką balsą ir atsisuko, kad pažvelgtų į daktarę.
- Viskas gerai,  - pasakė. – Ji su manimi.
Moteris pažino svečią ne iš karto. Galbūt mažai skaitė laikraščius, gal šiaip neprimatė. Ji buvo pasiryžusi jį išmesti iš palatos, tačiau pagalbininkė, užsukusi pasižiūrėti triukšmo priežasties, sutrukdė.
- Elena, netrukdyk jam! – ėmė tempti aršiąją už rankos, žiūrėdama į svečią su siaubu. – Jis yra Jargonas! Nejau teliko nežiūri?..

Dėkingas, kad paliko vieną, jis palinko prie ligonės.
- Džeine, - palietė gulinčiosios petį, - aš atėjau pranešti, kad tavo laikas jau baigėsi ir tu gyveni aštuonias minutes skolon. Tau dovanojama viskas, su kuo pati esi susitaikiusi. Visa kita tau teks atleisti sau pačiai. Tu išeisi greitai ir be skausmo, jeigu priimsi į save mirties akmenį. Tau tereikia prasižioti, jeigu sutinki.

Kelias akimirkas Džeinė žiūrėjo į Jargoną, lyg netikėdama tuo, ką girdi. Žiūrėjo jam tiesiai į akis, lyg ieškodama patvirtinimo jog tai nėra pokštas.
Tada Jargonas išvydo tai, ką matydavo nepaprastai retai – jam nusišypsojo. Taip paprastai ir nuoširdžiai, lyg senam draugui.
Turbūt Kiva žinojo, kad taip bus. Toji nimfa visados žino daugiau, nei pasako. Greičiausiai tai jos dovana po sunkios dienos. Dievaži, jis jai dėkingas velniškai...
Džeinė pravėrė lūpas, net nežiūrėdama į mažą juodą akmenėlį, kurį jis kėlė suspaudęs dviem pirštais.
Pakraupę darbuotojai stebėjo už stiklinės sienos, kaip ligonė sugauna dovaną lūpomis ir netrukus ją praryja.
O Jargonas išnyksta, palikęs nurimusį kūną.

Niekas nežino, kur jis išeina, bet daugelis tiki, kad  dabar jis lydi savo viešnią kažkur, kur išeina visi mirusieji.
Tačiau nė vienas nežino iš tikro.

---

- Pone, mes gavome medžiagą iš Sludiankos.
Tyla. Girdėjosi tik lengvas šnopavimas.
- Pone...
- Ar Borisovas mirė?
- Taip, pone. Jargonas jį surado nepaprastai tiksliai. Netgi išskyrė iš antrininkų, nesudvejojęs. Antrininkai nepasiteisino, pone.
- O kaip sprogmenys? Kaip magnetiniai pusautomačiai?
- Jargonas šiaip labai gerai pasiruošęs. Lyg būtų tarnavęs profesionalioje kariuomenėje, ar panašiai. Sprogmenys sužeidė tik jo veidą. Turėjo skaudėti – mačiau, kaip raukėsi iš skausmo. Radome jį negyvą, netoli nušauto Borisovo. Nusišovė.
- Vadinasi, tu jau patikrinai jo DNR?
- Jis paprastas žmogus. Kaip jūs arba aš. Neatsparus daugybei dalykų. Vilkėjo neperšaunamą liemenę. Daugiau sunku kažką apie jį pasakyti, kol neištyrėme jo... KITŲ sugebėjimų. Tačiau tam mums reikia paties Jargono, pone. O tai nėra taip lengva. Jis gali pasišalinti mažiausiai dviem būdais. Bent tiek mes užfiksavome.
- Ir sugrįžti vėl lyg niekur nieko... Ar jau nustatėte kūno amžių?
- Tarp trisdešimties ir keturiasdešimties me...
- Ne, aš turiu galvoje ne biologinį amžių. Man reikia jo anglies izotopų. Ištirkite jo kaulus, dantis... Jargono kultui daugiau kaip trys tūkstančiai metų. Noriu žinoti tiksliai, kiek.
- Supratau, pone, bet nieko nepažadu. Tai tik Jargono kūnas... Vienas iš kūnų. Drabužiai šiuolaikiniai, o jeigu jis dar maitinasi kokiuose nors Makdonalduose, tai ir jo izotopams bus labai mažai metų. Gal net visai nedaug. Štai, jeigu spręsti pagal kraują, tai Jargonas visiškai kūdikis!
- Hmm...  Aš balsuočiau už izotopus. Vadinasi, Borisovo Radiatoriaus reikalas pasiteisino, mes turime informacijos. Tomi...
- Taip, pone?
- Labai tikiuosi, kad pasiteisins ir Taidži reikalas. Pasistenkite.
- Niekas nežino, kada kam ateis laikas mirti, pone. Mes tegalime spėlioti...
- Po dviejų dienų, Tomi. Patikėk manimi. Po dviejų dienų tu turi būti pasiruošęs išbandyti Jargono kitus sugebėjimus.
- Ar Taidži tą žino?
- Jis sužinos. Pirmą kartą atstumti Jargoną visados paprasta. Taidži jį būtinai atstums. Tik tu nepražiopsok progos, Tomi.
- Suprat...
Tylus signalas, reiškiantis, kad jau kalbiesi su savimi, Tomio beveik nenustebino. Viršininkas niekados neatsisveikindavo.