Ar girdi – Ir vėl Nemiegas Liečia tyliai slysta Šiltos rankos Drėgnos lūpos Žemos aukštos bangos Smėlis jūra Priešingos pasaulio jėgos Šnabžda tyliai tyliai Atsiverki Išgirsti tik judesį ore Kai iš troškulio Iš baimės atsimerki - Sėdi vienas šalimais Nemiegas. O vandens Nebuvo ir nėra.
Na tas Nemiegas visai simpatiškas pasirodė, tai kas, kad iš baimės... Gal pabandyt su juo susidraugauti?
Eilėraštis iš tikrųjų kaip judesys ore, toksai švelnus ir tylus ;) Mane sužavėjo vidinis pajutimas, pagrindinio motyvo, nuotaikos ir intonacijos dermė. Jeigu dar kartą peržiūrėjus ir (gal šiek tiek) pamažinus, būtų labai neblogas eilėraštukas.