- Sėsk! Mokysimės gyventi - drožė riebiu kumščiu maskaluodamas Gaidys savo sūnų, dar tik geltonpūkį viščiuką.
- Ką, tėte?
- Pagarbos! Svarbiausia, kad nei viena višta nedrįstų prieš Tave plunksnas kelt - jos tam ir sutvertos, kad po sunkios darbo dienos tavo pėdos išsitiestų prie riebaus ir gero kepsnio...
- Bet kad tu mamai pats kotletus kepi?
- Tavo mama \'\'iškrinta iš konteksto''
- Ar eisi, žąsine prie darbų? - gaidys išskėtė plunksnas, palikdamas savo vienintelę atžalą vieną teoriją praktika versti.
Mažius buvo ne ''grybas''. Žinojo, kad prieš tuos, kurie grūdais kelią kloja - mirkt mirkt - galvą lenkti reikia, o kieme... verda kitas gyvenimas. Pašiaušęs pūkus, išdidus - kaip povas - dairėsi aukos (negi Cypliui ar Kakarūnui nusileis) - mergaitės amžiams gardžiausią kąsnelį atima, kiekgi galima. Pats laikas kieme įvesti tvarką.
- Labas, cypute.
- Ko nori?
- Čia mano vabalas.
- Kas tavo? Aš pirma pastebėjau - tikri džentelmenai duoda mergaitėms pirmenybę.
- Aš ne džentelmenas, neduosiu - kirto snapu dar ir pasistypėdamas. Vabalo kartaus būta, pipirspirgiais visą kakarynę išbėrė, o dar ir greta visas ''nelaimingųjų marijų'' choras suskambo:
- Atiiiiiiiimėėėėėėėė!
Sena Raibojji greit į areną įpuolė - kaip drįstąs kažkoks pienburnis jos mažąją princesę skriaust - prisirinko visas senių vištų pulkas - mažius net nepajuto kaip saulė užako - nė lašelio - tik spengianti tamsa.
- Kelkis!
- Ką? - kraipė galvą. -Ką?
- Baik čia kajinti. Pasakok, kas ten Cyputei nutiko.
- Tėte, aš bandžiau ją pagarbos pamokyti...
- Kaip drįsai? Dabar Raibąją matysiu kaip kupranugarį Arktikoj - vargas vargas vargas - gaidys kraipė galvą - tučtuojau marš atsiprašyt....
- Bet Tu juk sakei...
***
- Tikras gaidys niekada nebūna paskutinis - išdidžiai tarškėjo tėvas gaidys. - Daug treniruojas, raumenis augina - savo vištidę nuo plėšikų sergsti, kitiems gaidžiams į paširdžus duoda...
- Tėtė, tėte, bet ar pameni...
- Tikras gaidys išdidžiai po kiemą vaikštinėja - jo giesmės visi išsižioję klausosi....
- Tėte, bet ar pameni...
- Neinkšk. Vėl ko nesuprasi, bėdų prisidarysi.
- Bet tik... - prarado mažius viltį (juk Senasis dėl plunksnų margumo puode kukuliais pavirto!), bet negi prieštaraus...
Išėjo mažius į kiemą - Cyplius su Kakarūnu kortomis eina, laiką stumia.
- Sveiks, nevyyyyykėliai. Einam biznį daryt.
- Hi, tai ką, gavai malkų nuo Cyputės?
- Tu dar nors kiek paskrendi?
- Paskrendu ir dar kiek - eime parodysiu. Aš nuo aukščiausio tvoros stulpo nuskristi galiu...
- Ėhė, nė aš to nesugebu... Parodysi?
Puiki proga giminės klaidų nekartot - Gaujos vado karūną pelnyti - mažius nė nesirengė tokios praleist. Pasilypėjo, atsispyrė - ir netik saulės, bet ir mėnesio šukės laukus aptaškė - lingavo galvas Cyplius su Kakarūnu - koks buvęs šuolis! Tūkstantįkart geriau nei suaižėti puode. Lingavo lingavo, kol po savaitės ir pamiršo.
Tik senam gaidžiui taip ir liko neaišku, ko sūnus jo patarimų taip ir neišmoko...