Mama, Tau (motinos dienos proga)

Logiškai pagrįsta:
konflikto metu tarp žmonių gimsta arba labai glaudus ryšis, arba jie, atvirkčiai, atitolsta....

Prielaida:
Kiekvienas natūralus konfliktas (kai žmonės išreiškia tai, ką mąsto, ir nevaidina) suartina juos.

Smegenų šturmas:
1. Pradėkime nuo to... kiekvieną sykį, kai Tu užpykdavai, o aš ateidavau atsiprašyti, sakydavai: „O už ką atsiprašai? Ar supranti, ką padarei ne taip? “ O aš, kai buvau mažas vaikas, kartais su tėvo pagalba ir jo suformuluotais teiginiais (pasirengdavau kovai prieš ateidama atsiprašinėti), bandydavau ką nors išstenėti. O jeigu kartais ne taip suprasdavau savo nuodėmę, tada reikėdavo dar kartą permąstyti savo poelgį. DIDŽIAUSIA PAMOKA / NESUPRATIMAS, KODĖL REIKIA TAIP GILIAI KAPSTYTI (S).
2. Šeštoje klasėje nusprendėme su drauge dėl velnias žino kokios priežasties bėgti iš mokyklos. Prisimenu, tiesiog įlipdavom į autobusą ir važiuodavom kur nors už Vilniaus, arba nusigaudavom į stotį ir praleisdavom ten pusę dienos. Ir kuo daugiau bėgom, tuo labiau nebesinorėjo eiti į mokyklą. Bet vieną dieną tiesa išaiškėjo. Pravėrus namų duris, pamačiau Tave, o tu ištarei du paprastus žodžius: „Kiaulė –  tu“. Po šių žodžių sekė savaitę trunkanti tyla. DIDŽIAUSIA BAUSMĖ / NESUPRATIMAS, KODĖL REIKIA BŪTENT TOKIU BŪDU BAUSTI.
3. O kai metams išvažiavau ir paskui grįžau, kaip kvailai (ir ne tik kvailai, bet ir keldavo pyktį) atrodė Tavo, mama, žodžiai: „Apsirenk šilčiau“, „Susitvarkyk kambarį“, „Greičiau grįžk, tau reikia mokytis“ ir t. t. Galvodavau: „Dieve mano, juk man visus metus niekas neaiškino, ką daryti, kaip elgtis ir labai gerai gyvenau. Už ką man tai? “. DIDŽIAUSIAS RŪPESTIS / NESUPRATIMAS, KODĖL MANE SUVOKIA KAIP PRIKLAUSOMĄ .
4. O paskui, kai iš tikrųjų tapau nepriklausoma (t. y. save išlaikanti) jums, mano tėvams, labai nepatiko mano antrosios pusės pasirinkimas. Nesigilinkime į priežastis. Tiesiog, tai įtakojo mano ir Tavo santykius.  Juk, sakydama, kad laukiuosi, vienintelio, ko norėjau, tai šiek tiek parodyto džiaugsmo. O sulaukiau tik Tavo išsigandusio klausimo: „Kada eini pas ginekologą, kad iki galo įsitikintum, jog pastojai? “ DIDŽIAUSIAS NETIKĖTUMAS / NESUPRATIMAS, KODĖL ESU NESUPRASTA.
5. Apart buitinio lygio, kalbėdavomės ir apie kitokius dalykus: meną, filosofiją, gyvenimo prasmę, kultūrinius skirtumus ir t. t. Ir čia visada susidurdavom su viena problema... kurią kiekvieną sykį konflikto įkarštyje lyg niekur nieko bandydavo užglaistyti tėvas. Prasidėdavo dažniausiai viskas taip: „Mačiau neseniai filmą, be ryšio iš viso, aš nežinau, kas čia per režisierius, neįmanoma žiūrėti. Iš pradžių galvojau, gal ko nesuprantu... bet paskui, pakalbėjus su kino kritikais supranti, kad vis dėlto turi supratimą“. „Bet, mama, juk tai nieko nereiškia“. „Ką tu tuo nori pasakyti? Vėl grėbiesi už seno? “. „Na, kaip gi Tu nesupranti? Juk viskas priklauso nuo požiūrio. Man  vieni dalykai patinka, o Tau – kiti. Tiesiog gerbkime vienas kito pasirinkimą ir viskas“. „Aš niekaip negaliu suprasti, atrodo, kad pasikeitei, subrendai, bet iš tikrųjų išlikai tokia pat kaip ir buvai paauglystėje. Tik maištauti ir maištauti, net nežinai prieš ką. Tiesiog vieni turi skonį, o kiti – ne. Tie, kurie neturi, turi galimybę lavinti jį. Pasakyk man,  kodėl tada egzistuoja toks menas, kuris išlieka amžiams? “. „Nes yra tam tikri visuomenės priimti stereotipai. Svarbu tik tai, ką kiekvienas individualiai jaučia. Jei man patinka kas nors, vadinasi, jaučiu sąryšį su tuo dalyku“. „Jei taip būtų, menas prarastų bet kokią vertę. Bet yra kitaip – menininkai yra tie, kurie sąmoningai ar pasąmoningai jaučia pareigą ugdyti kitų skonį. Menas juk ir yra tam, kad žmonija žengtų į priekį. Sutinki, kad yra kičas? “. „Taip,  aš vienaip apibrėžiu kičą, o Tu – kitaip. Bet nė vienas iš mūsų nežnome, kas yra kičas, o kas ne, kas teisinga, o kas – klaidinga“. „Jei sampratos skiriasi, tai tik dėl to, kad kažkuris iš mūsų nesupranta daug ko apie meną ir apskritai apie gyvenimą“. Ir taip be galo... kol sau slaptai mintyse pagalvoju, gal tos prakeiktos filosofijos studijos mane įtakojo, kad mąstau (kaip sofistė), jog stalas gali atrodyti man ir mamai visai kitokios formos ir spalvos. Galbūt tai tik susitarimas, kad stalas yra rudos spalvos? Gal Jai ta ruda yra visai kitokia negu man „ruda“ spalva? O tada mano svarstymus nutraukia tėvas, nes atmosfera jau būna pakankamai įkaitusi... Užsirūkome cigaretes. DIDŽIAUSIAS SUVOKIMAS / NESUPRATIMAS, KODĖL UŽSIDAROMA RĖMUOSE.
6. Paskutinis vakaras, kai su Tavimi gėrėm vyną.  Geras oras lauke ir viduje tvyranti tyki energetika pranašavo nekovingas nuotaikas. Bet, tikriausiai, likimui nepasipriešinsi. Prasitariau, kaip žiopla, kad einu  susitikti su vienu žmogumi, net nesitikėdama skaudžios reakcijos. Po aibės klausimų, į kuriuos nieko neatsakiau, nes tiesiog nesinorėjo atsakyti, mama tarė: „Šitaip nebus. Jei nori susitikti su juo, iš pradžių išsiskirk su vaiko tėvu, o tada durniuok“. Tėvas pasiūlo dar geresnį variantą: pakviesti  tą nepažįstamąjį pas tėvus. Matyt, jie mano, kad taip bus saugiau ir geriau, kad bent dalelę vykstančio proceso jie sugebės sukontroliuoti. DIDŽIAUSIA PATIRTIS / NESUPRATIMAS, KAIP KITO ŽMOGAUS PATIRTIS GALI ĮTAKOTI MANE.
7. Įsivaizduoju Tave, dabar, skaitant tai, ką parašiau.  Žinau, kad įdėmiai (kaip niekas kitas) viską skaitytum. Ir rastum daug priekaštų ir priekabių. Juk Tu profesionalė. Juk Tu įvaldžiusi stilių, gramatiką ir giluminį teksto pajautimą. Juk Tu perskaičius daugiau už mane. Juk Tavo kasdieninis darbas – tai darbas su žodžiu, sakiniu, stiliumi, skambėjimu. O aš... aš šioje srityje esu niekas... arba žmogus, kaip Tu sakai, neišvystęs savo sugebėjimų. Tačiau, kad ir būdama „niekas“ vistiek ginčijuosi su Tavimi. „Kažką savyje turi. Ir jauti kalbą. Tikrai nepasakyčiau, kad jos nejauti. Bet su stiliumi dar tau dirbti ir dirbti. Ir dar... kam beveik kiekvieno apsakymo pabaigoje darai išvadą? Juk skaitytojui reikia palikti erdvės, kad jis pats galėtų susivokti, pamąstyti. Gatavas produktas niekam neįdomus. Su ašaromis akyse ir tyliu balsu: „Bet ar skaitytojas supras, ką norėjau pasakyti, jei nedėsiu išvadų? “. „Jei bus gerai parašyta, tikrai supras“, -- be jokios abejonės atsakai Tu.

„O, tu,  ar supratai? “ Tik taip ir neišdrįsiu Tavęs paklausti...

P. S. Ir subjektyviai, ir objektyviai, ačiū Tau, Mama, kad esi...