Sunkus atodūsis arba galas

Madmuaselle, man patinka jūsų kvepalai

 

(atsiprašau skaitytojų už daugiakalbystę kūrinyje, bet kitaip neišeitų perteikti poliglotiško herojės vidinio pasaulio. Kažkur girdėta... Hm... Tiek to, spauskite www. altavista/babelfihtranslations. com ir rasite visus atsakymus)


<Je suis amoureuse, qu‘est-ce que je peux faire? >


Atsimenat, kai pasakojau apie tą merginą, moterį, kuri lankėsi pas psichiatrę ir šiek tiek pavasario paveikta padarė kelias reikšmingas išvadas apie savo gyvenimą? Žinau, tada atrodė, kad ji serga didybės manija, Napoleono sindromu, kada viskas, ką užsimoja padaryti, yra neaprėpiama, pavyzdžiui: stosiu į universitetą – bet ne šiaip noriu patekti, noriu pirmu numeriu įstoti, pirksiu auto, bet ne eilinę, o tokią, kad būtų varoma saulės energija, dangaus spalvos; tapysiu paveikslą – jis pranoks da vinčius ir rafaelius; statysiu namą, ne, kvartalą, ką ten kvartalą – miestą, diiidelį, kylantį į dangų... Čia ištrauka iš Napoleono sindromu sergančio žmogaus šnekų.

Mergina šnekas grindė darbais. Dirbo sau, mėgavosi, kūrė, sėmėsi naujų potyrių ir išminties. Grožį puoselėjo pirmapradiškai lyg pagonė – nenaudojo pramoniniu būdu išgautos kosmetikos, lorealius ir maxfaktorius mesdavo tiesiai į šiukšlių dėžę. Jai patiko atrodyti dailiai, tačiau dailumo paslaptys slypėjo gamtoje, o smalsiom pavyduolėm noriai pasakodavo – o taip, einu į tą grožio saloną, kur naujausios glikolio rūgšties veido valymo procedūros, naudoju kosmetiką tik iš Prancūzijos, maudausi Negyvosios jūros druskų pagrindu pagamintomis putomis ir dušo želėmis, intymiosios higienos želę siųsdinuosi iš Kambodžos, nes tik ten gamina neblogą, bet ir tai, norint geros, reikia sakytis internetu iš Australijos, kad importuotų iš Papua Naujosios Gvinėjos, o tada atsiųstų man... Žodžiu, ji naudojo tik iš kaimo bobutės užsisakomą pieną, prausėsi išrūgomis, muilo turėjo vienos rūšies. Nepatikėsit, bet ekologiškas gyvenimo būdas per kelerius metus moterį pakeitė, nuspalvino, reanimavo iš pilkos į gyvą. Spindėjo iš vidaus, nes nušvitusi ir išsivaliusi buvo jau seniai. Tik kvepalams buvo neabejinga, turėjo savo vardinius. Senas pažįstamas (senas – tiesiogine prasme, nes gyveno 18 amžiuje) buvo sukūręs kvapo formulę jai, kuria kasdien kvėpinosi ir negalėjo to malonumo atsisakyti. Kvapas – ne „Chanel“, net nepanašus. Jis net pavadinimo neturi. Tas draugas, Žanas Batistas Grenujis, sakė, kad kvepės moterim. Na, nesigilino per daug, kokius ingredientus jis dėjo, bet kvapas prigijo it antroji oda.
         Tądien ji taip ir kvepėjo – moterim. Ėjo, nedainavo, kaip ir minėjau, nekęsdavo dainuoti gatvėje, net niūniuoti, bet mintyse šaukte šaukdavo dainos žodžius pašėlusios roko daininkės balsu, ir tai išduodavo jos veido mina, nelietuviškai palaiminga, nelietuviškai spindinti. Ausyse skambėjo ne piktas žemas seksualus vyriškas balsas, kaip tada (visuomet sutapdavo, būdama tam tikros nuotaikos prisimindavo tik tam tikras dainas), o isteriškai laimingas jaunatviškas Celentano:

Ciao ciao amore, ti saluto, ciao amore
da domani senza sogni restero,
In vacanza vuole andarsene il mio cuore
Ciao ciao amore, bambina mia goodbyeee *
„Aha, širdžiai reikia atostogų“, pagalvojo. Suspaudinėjo mobilų, surinko gal vienuolikos skaitmenų numerį ir laukė signalo – yra, lyg iš po požemio pasigirdo duslus pyyyyyp. Tada kažkas sutraškėjo, pyp tapo aiškesnis, įgavo kitą pustonį.

-    Yes? – sumykė balsas laido (įsivaizduojamo) gale. Balsas kaip balsas, tik gal sunkoka suprasti, ar vyras ar moteris atsiliepė.

-    Hey, it‘s me. Everything alright? Don‘t disturb you?

-    No, no, it‘s fine. I‘m at the studio now.

-    Huh? New song? Or just hanging around in vain?

-    No, no, just rest a bit, tomorrow it‘s busy time... ehh.

-    Listen, Michael. I‘m coming to the states soon, want to ask you a huge, god, it‘s a really huge favour...

-    Izzatso! ‘r u comin‘? Jesus, it is a huge  news. Tell me, tell me more.

-    Ahh, we spoke about that. The same thing, about that flight, what do you recon, would you fix me the booking? So you‘re certain, you won‘t sign for that?

-    Nah, no babe, this time no..

-    But why, Mike, why?

-    You‘re obsessed about that flight. It‘s just not as sublime as you imagine everything...

-    So for you it‘s not sublime, to see that fucking ball from above???

-    Actually, I fainted...

-    Ha ha, sorry, can‘t stop laughing.. So, see you, soon, soon, kisses, hugs, take care.

-    Bye bye, see you, you too good luck, take care sweety.

Nuo radiacijos ir prasto ryšio ūžė ausyse, ir tas čaižiai tylus Michaelo balselis. Dar užvakar kalbėjo, tarėsi dėl skrydžio, o šiandien jau ne, jau nebeįdomu, jau nieko yptinga... Na, kaip nori, kaip nori... Nėra tokios jėgos, kuri ją sustabdytų, kaip įsisukęs uraganas, siaubdamas viską, kas pasitaiko pakeliui, ji siekė savo tikslo šluodama kliūtis nuo tako. Bilietai – rezervuoti. Lagaminai – sukrauti, sveikatos komisija – pereita, „sveika, į kosmosą skristi gali“.
         Dar kelios dienos, kelios vienodais decibelais skambančios dienos. Jau nebevaikščiojo, jau pleveno žemės paviršiumi, jau neberūpėjo buitis, ir skundai, ir priekaištai, ir rūpesčiai. Niekas neberūpėjo.
      Mąstė tądien, ką dar gero nuveikus. Pasiėmė išeiginę, jei galima taip sakyti, kai pats sau viršininkas esi. Ir tvyrojo ji it nuotaika ore, nes kad būtų kažką veikusi, nepasakysi. Sunkumas, iš kur tas sunkumas? Pajuto, kad kažkokia jėga traukia prie žemės. Kas tai? Tempia žemyn... Tokia skristi negalėsiu. Ką daryti? Kur jis? Eeei, kur esi? Suprato ji viską. Grįžo namo. Persirengė. Ir atsisėdo ramiai ant lovos. Žiūrėjo į buto sienas. Nebematė spalvų, liejosi viskas. Iš spintelės, žavingos antikvarinės etažerės išsitraukė butelį Martini Bianco, ir gurkštelėjo iš kakliuko. Nusijuokė. Nusiritau turbūt tiek, kad geriu viena, iš kakliuko, ir dar dieną. Bet diena pamojavo ir dingo. Prieblanda apglaistė jos namus savo pilkais syvais ir Martinis dėsningai tuštėjo. Viena taurė, kita... O dar ta muzika, visi dainininkai, tokie seksualūs. „Eei, gal baik dainavęs, ir ateik pas mane. Matai, viena esu. Juk ar taip ar taip apie mane suoki – „cosi celeste, she‘s my baby**“. Saldžiau nei pats gėrimas. Palengva ranka su buteliu bejėgiškai nusviro per lovos atkaltę, tuščia stiklinė iškrito ir nusirideno grindimis, atsitrenkė į seną, jau sukrautą, lagaminą. Galva nusviro į atlošą, kaklas užsilaužė, sukeltos kojos tingiai išmestos tįsojo išilgai lovą. Sutemo galutinai. Kambarys paskendo tamsoje su visa paskenduole jame ir švelnučiu apelsinmedžių žiedų kvapu. Tik nežinia iš kur atklydęs mažytis šviesos srautas, ne didesnis nei žaltvykslė ir nuolat tai išnykstantis tai vėl atsirandantis, klajojo po patalpą.

Rūbai. Atrodo, grįžusi persirengė, tada pasiėmė Martinio. Bet kodėl dabar naktyje baltuoja jos nuoga oda? Ir butelis tvarkingai padėtas ant stiklinio staliuko.
         Šnopavimas, cigarečių tvaikas, medžiaginio daikto dunkstelėjimas ant grindų: vienas, kitas, šlumšt, trekštelėjimas, lupamo celofano garsas, krebžtelėjimas, tyla. Spragt, o gal pliaukšt – guma. Lateksas.
         Tingiai budo, lyg iš sapno. Tokio svaigaus, kaip pati mintis apie skrydį. Brėško sąmonė jos galvoje, tačiau kas darosi su kūnu? Kas tai? Kas vyksta? Skrendu? Kylu? Sapnuoju dar turbūt? Trinkt – suspengė ausyse nuo geliančio skausmo, diegė odą ties kaklu, perštėjo visą odą apskritai, kas darosi – kas vyksta? Kas tai? Bet staiga, lyg potvynio nusinešamas šapelis, ji pagauta ritmo leidosi į tą svaiginantį bangavimą, nėrė į jį, sušuko, nagus suleido jam į nugarą, ir kilo, kilo, kiiiiiiiilo. Neegzistavo kūnai. Nei materialiosios dalelės. Lateksinis – efemeriškas ir gajus, ji – jau ne moteris, o visa moteryje sukauptos aistros atmaina, geismo personifikacija. Dar kelios minutės, kelios pakopos iki dangaus stogo viršaus. Dar minutė, dar, dar, daaar, na dar truputį ir... ji sprogo, pažirdama tūkstančiais, milijonais, nesuskaičiuojama daugybe aštrių, smingančių į odą ir į širdį, skeveldrų ir išsisėjo, išlijo lietumi į žemę. Į tą, į kurią taip norėjo pažiūrėti iš aukštai, liko joje, patenkinusi savo esminį, vienintelį, egzistencinį  troškimą.

Pabaigos pabaiga.

Ačiū.

Erato.






*Ate ate mieloji, tau „čiao“ kartoju,
Nuo rytojaus pasilieku be svajonių,
Nes mano širdžiai jau reikia atostogų
Ate ate, brangute, mažyte mano „goodbye“ (Celentano „Ciao Ciao Amore“)

** Tokia skaisčiai giedra, tu mano mažytė (Zucchero “Cosi celeste)